Pilvo (rytietiško) šokio istorija. 2 dalis

Al kahwa al-raqs al-baladi (Kavinė, kurioje šokami vietos šokiai)

Trumpai prisiminkime, kas vyko Kaire XIX a. pirmoje pusėje: apie 1834 metus, įsigaliojus Muhamedo Alijaus įsakui, buvo uždrausta šokti viešai Kairo ir Aleksandrijos gatvėse, aikštėse ir kavinėse. Tačiau nepaisant draudimo, iš Egipto šokis nedingo. Vakariečiai turistai plūste plūdo į šią šalį ir ieškojo progų pamatyti „nepadorų“ vietinį šokį, leisdavosi plaukti Nilu, ir stebėdavo pasirodymas Esnoje, Liuksore ir kituose paupio miesteliuose. Šalyje vis dar vykdavo liaudiškos šventės (taip vadinama „šventojo diena“) su mugėmis ir pasilinksminimais, kurių metu, bent jau už didžiųjų miestų ribų, buvo šokama. Ir štai link XIX a. pabaigos Kaire ir Aleksandrijoje ima steigtis naujos kavinės, kurias dažniausiai laikė graikai (graikų tautinė mažuma tada praktiškai turėjo pasilinksminimo įstaigų monopolį), o jose itin mėgdavo lankytis europiečiai. Čia ir gimė pirmosios šokių programos.

Pasak Djamilos Henni-Chebra (straipsnis „Egypte: profession danseuse“ knygoje „Les danses dans le monde arabe ou l’héritage des almées“, leid. L’Hartmann, 1996), pirmoji kavinė, kurios pavadinime minimi žodžiai „al-raqs al-baladi“ (arabų k. „vietos šokis“), atsirado 1887 m. Tad jau pats pavadinimas sufleravo, kad čia vietinės miesto šokėjos šoks vietos šokius. Nuo šiol „baladi“ kavinėse šokamas šokis bus laikomas egiptietišku profesionaliu šokiu, ir, be kita ko, turės dar ir kitą pavadinimą: „raqs al masri“ (arabų k. „egiptietiškas šokis“). Šiose kavinėse buvo sugalvotos pirmosios šokių programos, kur šokiai ir dainos keisdavo vieni kitus. Šokėjoms grojo 3-4 muzikantai: dažniausiai ūdas, kanūnas, rikas ir tabla. Šokėjos išeidavo prisidengusios abaja (tam tikras apsiaustas), tada ją nusimesdavo, likdavo su kostiumu ir pašokdavo kelis šokius. Norint pritraukti daugiau klientų, programos buvo trumpos ir kartojosi per vakarą keletą kartų, o prieš kiekvieną pakartojimą klientai būdavo kviečiami užsisakyti gėrimų. Dažnai šokėjos čia dirbdavo ir konsumatorėmis – tarp pasirodymų eidavo į žiūrovų salę ir skatindavo klientus pirkti gėrimus.

Pamenate, minėjome, jog po gavazių ištrėmimo Kaire atgijus šokiui, šokdavo daugiausiai atvykėlės iš kitų šalių? Deja, daugiau konkrečių žinių apie jas nebėra, jos tik trumpai paminimos šaltiniuose. Tačiau manoma, kad jos galėjo likti sostinėje ir nuduoti esančios egiptietės, tad egiptietiškam (baladi) šokiui kitų tautų šokiai tikrai galėjo padaryti įtaką. Kaire egiptiečių (arba pristatančių save taip) šokėjų pasirodymai tapo viena iš pagrindinių turistinių atrakcijų, šokėjos uždirbdavo nemenkus pinigus, o kai kurios tapo ir labai turtingos bei žymios, kaip kad Bent Abou Shanab (Bent Abu Šanab, pseudonimas, reiškiantis „ūsuoto vyro dukra“), buvusi labai populiari apie 1887-uosius metus. Šokėjos tapo geriau organizuotos, kai kurios iš kavinės šeimininko gaudavo fiksuotą atlygį, dar kitos – tam tikrą procentą nuo su klientais sunaudotų gėrimų.

Panašios šokių programos vyko ir egiptiečių savininkų kavinėse. Sekdami europiečių ir žydų pavyzdžiu, jie pradėjo net kviesti šokėjas į namus švenčių proga (pamenate, anksčiau į namus buvo įsileidžiamos tik almėjos, o pakviestos į šventę gavazės pasirodydavo kiemelyje prie namo įėjimo?). Pačios žymiausios šokėjos (viena jų - Shafiqa Al Coptia (Šafika Al Koptija) netgi pradėjo rengti vakarėlius savo namuose. Net ir patys kukliausi egiptiečiai pradėjo mėgti šokėjas, tačiau, negalėdami sau leisti jų pasisamdyti šventei namuose, eidavo į kavines. 1908-1909 m. turizmo vadovas „L’Egypte ravissante“ (pranc. k. „Žavingas Egiptas“) skyrelyje „Arabiškos kavinės“ pažymi, kad jose galima pasigrožėti profesionalių vietos šokėjų pasirodymais.

 

Šioje nuotraukoje, galimas dalykas, matome Šafiką Al Koptiją

Ir vėl – šokių paklausa didėja, šokių programų staigi komercializacija tampa pagrindine priežastimi, kodėl buvo peržengiamos ribos. Šokio pasirodymų paklausa taip išauga, kad net prostitutės ima vadinti save šokėjomis, o bordelių savininkai savo įstaigas - šokių salėmis. Prostitucija ir alkoholis vis labiau imami sieti su šokiu ir smarkiai pakenkia šokėjos profesijos reputacijai. Siekdamos patraukti ir suvilioti klientus, „šokėjos“ vis labiau ir labiau apsinuogindavo. Kuo toliau tuo labiau egiptietišką šokį užvaldė vulgarumas, o legendinis, dar 1849-1850 metais Flobero aprašytasis „bitės“ šokis, kurio metu šokėja nusimesdavo drabužius, turistų tarpe buvo vienas iš labiausiai žinomų ir trokštamų pamatyti. Europiečiai turistai atvykdavo žiūrėti ne tik Gizos piramidžių, bet ir „tų nepadorų šokėjų“. Europos spauda tenkino skaitytojų smalsumą ir smulkiai aprašinėdavo legendines „pilvo šokėjas“, o laikraščius graibstė net ir tie, kurie iki šiol nesidomėjo kelionių pasakojimais ir nematė Egipto šokėjų Pasaulinėse parodose (Londonas 1851, Paryžius 1889). Spaudos straipsnių, pristatančių skaitytojams nepadorų šokį ir vadinančių jį egiptietišku, vis gausėjo. Tokia padėtis skaudino Egipto kilminguosius, intelektualus, jau nekalbant apie tikėjimo vadovus. Jie siekė, kad toks šokis nebeatstovautų jų šalies menui ir kultūrai, todėl vyriausybei pateikė skundą ir pasiekė, kad 1895 m. būtų uždarytos įstaigos, kurių specializacija – šokių programos. Tačiau šį kartą daugumos tokių kavinių savininkai graikai pateikė skundą specialiam teismui, nagrinėjančiam Egipto ir užsieniečių santykių ginčus, ir teismas nusprendė, kad šokis nėra amoralus, o graikams leido vėl atverti savo kavines.

Nors XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje šokis Egipte ir smarkiai populiarėjo, vis tik turime pabrėžti, kad stokojant smulkių aprašymų apie profesionalų šokį, techniniai ir meniniai jo aspektai lieka nežinomi. Mes žinome tik tiek, kad tuo metu profesionaliam šokiui įtaką darė vietinis šokis, o ypač „baladi“ - vietinių moterų šokis. Šios epochos profesionalios šokėjos niekada nesukūrė savo šokio pagrindų sistemos, kad galėtų ją perduoti ateinančioms kartoms. Specialių mokyklų nebuvo ir šokti buvo mokomasi tiesiog šiaip, pagal tai, kaip merginos matė šokant savo mamą, tetą ar kitą šokėją. O daugybėje egiptietiškų Auksinės eros filmų apie to meto šokėjas vaizduojamas šokis yra toks, koks jis buvo filmo kūrimo metu. Šiuo laikotarpiu dar negalime kalbėti ir apie „rytietišką šokį“ (raqs sharqi), apie kurį išgirsime šiek tiek vėliau, jau XX amžiuje.

 

Vis tiktai dalies išsilavinusių egiptiečių akyse viešos kavinės vis dar buvo skirtos užsienio turistams, ieškantiems egzotikos, nepažįstantiems šalies meno ir kultūros, o ten šokančios šokėjos jiems atrodė vulgarios. Jie ir toliau puoselėjo nacionalines ir tradicines vertybes, vertino senąjį tradicinį almėjų dainavimo meną. Pirmaisiais trimis XX a. dešimtmečiais tradicinių almėjų muzikavimas užsakovų namuose vis dar buvo gan populiarus. Pagal tai, kur ir kaip artistės rengdavo pasirodymus (kavinėje ar privačiuose namuose), jos buvo pasidalinusios į du labai aiškius socialinius sluoksnius. Tačiau iš almėjų tarpo pradėjo išsiskirti ir drąsesnės moterys, rengusios pasirodymus savo ar aukštas pareigas užimančių asmenų namuose. Jau kalbėjome apie Šafiką Al Koptiją, bet čia galime prisiminti ir Bamba Kashar (Bambą Kašar), XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje dainavusią ir šokusią sultonams ir karaliams, ir, be kita ko, surengusią pirmąjį meno festivalį „Zaro koncertai“ (Daugiau apie ją galite paskaityti straipsnyje anglų kalba http://www.shira.net/about/bamba-kashar-alkahira.htm)

 

Vystantis ekonomikai, atsirado ir nauja klasė – buržuazija, turtingieji, kurie savo gyvenimo modelį nusižiūrėjo iš europiečių. Ketvirtajame dešimtmetyje (maždaug nuo 1930 m .) kilo tikra kultūrinė revoliucija: įvairios naujovės muzikoje, ateinančios iš Vakarų, sukrėtė arabišką dainavimo ir muzikavimo tradiciją. Atsiradus radijui, gimė įvairūs nauji populiarios muzikos žanrai. Linksma daina buvo šio laikotarpio žvaigždė, o nauji populiarūs dainininkai išstūmė tradicines almėjas bei klajojančius artistus. Šia situacija netruko pasinaudoti „naujosios“ almėjos iš Muhamedo Ali gatvės bei šokėjos iš miuzikholų ir kabaretų. Naujoviška populiari daina bei muzika ir šokis tapo neatskiriama Egipto kultūrinio ir meninio peizažo dalis.

 

Naujosios almėjos iš Muhamedo Ali gatvės

 

1930-1960 m. Egipte terminas „almėja“ nebereiškia tų senovės, tradicinių almėjų, apie kurias vis kalbėjome iki šiol. Dabar jos - dainininkės, muzikantės ir šokėjos, kilusios iš liaudies ir atstovaujančios liaudiškai Egipto kultūrai. Galimas dalykas, kad, dėl saugumo pasivadinusios almėjomis, po 1834 m. ištrėmimo į Kairą ir Aleksandriją grįžo ir dalis gavazių. Taigi, XX a. pirmoje pusėje visa naujųjų almėjų bendruomenė telkėsi Kaire, Muhamedo Ali gatvės rajone. Ši gatvė tapo liaudies kultūros simboliu, ir tuojau papasakosime kodėl.

Kairo gyventojai vis daugiau dėmesio teikė pasilinksminimams šeimos švenčių metu, ir naujosios almėjos tenkino išaugusį pasilinksminimų poreikį. Šventės vykdavo ne tik pasiturinčių, bet ir kukliai gyvenančių miestiečių namuose, be abejo moterų pusėje, tad almėjų grupės buvo tik moteriškos. Taip pat su jomis galėjo būti neregiai muzikantai. Šių grupių pasirodymai būdavo linksmesni, dinamiškesni nei tradicinių almėjų, ir labiau tikdavo šventėms.

Kiekvieną grupę sudarė 5-8 almėjos, vadovaujamos vyriausios almėjos (usta ^calima). Tai ji organizuodavo pasirodymus, susitardavo dėl užmokesčio, rinkdavo į savo grupę merginas ir jas apmokydavo. Prieš pasirodymą ji patikrindavo viską – kostiumą, šukuoseną, makiažą. Kai klientas norėdavo užsakyti savo šventei almėjų grupę, jis eidavo į Muhamedo Ali gatvę, kur kavinėse sėdėdavo ir užsakymų laukdavo muzikantai bei šokėjų tarpininkai, o šie savo ruožtu susitardavo su almėjų vadove. Šventės dieną almėjų grupė keliaudavo į užsakovo namus ir jau pats jų kortežas būdavo įspūdingas: sėdėdamos vežimaityje, pasipuošusios, bet įsisupusios į melajas, dainuodamos ir grodamos, jos keliaudavo pas klientą. Priešingai nei kavinių šokėjos, Kairo almėjos nedėvėdavo specialių šokio kostiumų, o pasirodydavo vilkėdamos tradicinę galabėją ir ant galvos užsirišusios skarelę su įvairiaspalviais bumbulais (mandil). Jos sukurdavo šventišką atmosferą, sujaudindavo publiką savo improvizuotais šokiais ir dainomis apie paprasto gyvenimo džiaugsmus ir vargus, jos nebuvo tik artistės, o įkūnijo liaudies dvasią.

Koks buvo naujųjų almėjų šokis? Jos šoko baladi – savo krašto šokį. Baladi choreografinė išraiška nėra itin sudėtinga: technika remiasi daugiausia šimiais. Šokėjos sugebėdavo šiam judesiui suteikti daugybę spalvų, dirbdamos dubeniu, klubais, pilvu. Šokama buvo ant pilnų pėdų, nepasistiebus, ir tam tikras sunkumas, kuris jausdavosi judinant klubus, suteikdavo šokiui žemiškumo matmenį. Rankos, perėjimai – viskas buvo nesudėtinga ir atėję iš Egipto folklorinių šokių.

Vienas populiariausių to laikotarpio šokių - šamadanas, tiksli jo kilmė nėra žinoma. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje aukštumų čia buvo pasiekusi jau anksčiau minėta Šafika Al Koptija. Šokėja judėdavo su 18-20 kg žvakide ant galvos, o kulminacija būdavo, kai ji atsiklaupdavo, atsiguldavo ir atlikdavo įvairius judesius ant žemės, apsiversdavo nuo nugaros ant pilvo ir atgal, išlaikydama kandeliabrą ant galvos. Atkreipkime dėmesį, kad tais laikais žvakidės apačia nebuvo šalmo formos, kaip įprasta dabar, tad šis numeris – tikra akrobatika. Be to, šokdama ji dar grodavo cimbolais. Maždaug įsivaizduoti, kaip atrodė šis šokis, padės šokėjos Mahassan video: Mahassan video

Almėja be cimbolų – ne almėja. Jos visos mokėjo jais groti ir šokti kartu. Taip pat almėjos privalėdavo mokėti atlikti ir vestuvinį zaffa ritualą, kuomet jos pristatydavo nuotaką susirinkusiems ar lydėdavo ją pas jaunikį.

Keičiantis laikams, laisvėjo ir visuomenė, ir naujosios almėjos taip pat pasikeitė, joms teko prisitaikyti prie naujų poreikių ir net iššūkių. Šiandien vestuvių svečius linksminančios šokėjos ir dainininkės jau nebesivadina almėjomis, pasirodymai jau seniai persikėlė iš moteriškos namų pusės į bendras patalpas ar tiesiog gatvės atkarpą prie namo, kuriame švenčiama, o jais grožisi toli gražu ne vien moterys. Dažniausiai jos pasirodo po vieną su muzikantų grupe, ir tai nėra pats saugiausias darbas moteriai. Ir nors šios eilinių žmonių vestuvėse pasirodančios šokėjos nėra pasaulinio lygio žvaigždės, kuriomis mes žavimės - jų vardų mes net nesame girdėję, - bet jos egzistuoja ir įkūnija paprastos liaudies paprastą šokį.

Nuotraukų koliaže - Muhamedo Ali gatvė 2019 m., tinklaraščio autorės Jelenos kelionės į Egiptą metu.

Naktys rytietiško (pilvo) šokio muziejuje internete: ką įdomaus ten galima pamatyti

Vienas 2020 m. nutikusių įvykių, kuris asmeniškai mane labai nudžiugino, buvo internetinio rytietiško (pilvo) šokio muziejaus atidarymas. Tokį muziejų sukūrė šiuo metu Belgijoje gyvenanti šokėja Badriyah. Ji yra sukaupusi virš 300 su rytietiško šokio istorija susijusių eksponatų (senų atvirukų, kino programų, plakatų, litografijų, stereoskopinių atvaizdų ir kt.), bei nedidelę šios kolekcijos dalį publikavo savo internetiniame puslapyje. Tai vertinga medžiaga šokio istorijos tyrėjams ir smalsuoliams, nes prie kiekvieno eksponato parašyta, kas žinoma apie jį, metai. Muziejaus įkūrėja žada, kad ši virtuali kolekcija bus nuolat pildoma naujais suskaitmenintais eksponatais iš jos surinktos medžiagos.

Taigi, mieli tinklaraščio skaitytojai, kviečiu su manimi į trumpą ekskursiją po šį pilvo šokio muziejų.

Egipto šokėjos iki rytietiško šokio „Aukso amžiaus“

Šioje muziejaus dalyje galime susidaryti įspūdį, kaip XIX a. kasdienė moterų apranga evoliucionavo į sceninį šokio kostiumą, ir įsitikinti, kad šis kostiumas stipriai skyrėsi nuo mums dabar žinomo rytietiško šokio atlikėjos kostiumo. Edward Lane apie XIX a. pirmos pusės viešumoje pasirodančių šokėjų gavazių aprangą rašė, kad jos rengiasi taip pat pat, kaip Egipto viduriniosios klasės moteris haremuose, t.y. namo moterų patalpose, kur jos nenešiodavo šydų. Tokios šokėjos aprangos pavyzdį galite pamatyti šioje 1807 m. datuojamoje graviūroje (čia ir kitur, kur rasite paryškintą tekstą, palikta aktyvi nuoroda). Tačiau XIX a. vidurio šokėjos jau išsiskyrė savo apranga. XIX ir XX amžių sandūroje šokėjos kostiumą sudarė ploni marškiniai, trumpa liemenė, sijonas ir diržas iš medžiaginių juostų. Taip apsirengusias šokėjas matome atvirukuose iš Egipto, pavyzdžiui, šiame 1900 m. atviruke – net 5 šokėjos. Taip pat tokią šokio aprangą matome ir pasaulinių parodų medžiagoje: 1889 m. Paryžiaus parodos žurnale ir litografijoje su 1893 m. Čikagos parodoje pristatytos šokėjos atvaizdu.

Rytietiško šokio „Aukso amžius“

XX a. laikotarpis nuo trečiojo iki šeštojo dešimtmečio vadinamas rytietiško šokio „Aukso amžiumi“. Šis periodas yra susijęs su Egipto kino industrijos suklestėjimu. Daugelyje tų metų egiptietiškų kino juostų buvo rytietiško šokio scenos, kuriuose filmavosi geriausios laikmečio profesionalios šokėjos: Samia Gamal, Tahia Carioca ir kt. Šios šokėjos dažnai būdavo ir aktorės, atlikdavo pagrindinius vaidmenis. Kinas tapo priemone, kuri leido pamatyti ir pamėgti klasikinį rytietišką šokį (raqs sharki) plačiai egiptiečių publikai ir net supažindinti su šiuo menu žiūrovus už Egipto ribų.

Kadangi „Aukso amžiaus“ laikotarpiu šokio istorija yra glaudžiai susijusi su kino industrija, šiame muziejaus skyriuje rasime daug kino programų ir afišų. Ši muziejaus kertelė bus ypač įdomi legendinės šokėjos Samia Gamal gerbėjams, nes čia galima rasti nemažai eksponatų, susijusių su jos gyvenimu ir atskleidžiančių divos asmenybę. O aš ypač apsidžiaugiau radusi žinomo miuzikholo „Casino Opera“ nuotrauką. Tai vienas iš keturių Badiai Masabni priklausiusių klubų. Pats „Casino Opera“ pastatas neišliko. 2019 m. Kaire mačiau jo vietoje pastatytą daugiaaukštę automobilių stovėjimo aikštelę, o grįžusi iš kelionės ieškojau internete pastato nuotraukų ir nieko neradau. Ir štai muziejuje pamačiau modernų pastatą dideliais langais ir šviečiančiu užrašu „Opera Casino“ ir „Casino Badia“.

Rytietiškas šokis ir Vakarų pasaulis

Šis muziejaus skyrius kviečia patyrinėti Vakarų susidomėjimą Rytais. O jis turėjo būti nemenkas, jei, siekiant patenkinti vakariečių smalsumą, kurį dažnai kurstydavo jų manymu rytietiškos kultūros egzotiškumas ir net skandalingumas, atsirado „netikros šokėjos iš Rytų“. Aukščiau minėjau pasaulines parodas, kuriose plati publika pamatė tikras iš Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos į parodas atvežtas šokėjas. Po 1893 m. Čikagoje vykusios pasaulinės parodos, kurioje galima buvo pamatyti tikrų iš Egipto ir Šiaurės Afrikos atvykusių šokėjų ir muzikantų pasirodymus, JAV papilto Mažosios Egiptės (angl. Little Egypt) vardu besivadinančios šokėjos (mažiausiai 3 skirtingos šokėjos), kurios iš tikrųjų neturėjo nieko bendro su šiuo regionu ir jo šokiais. Viena iš šių šokėjų galite pamatyti šioje 1896 m. kortelėje. 

Panašūs dalykai vyko ir Prancūzijoje, šiose 1897 m. nuotraukose – „netikros almėjos“ Ben-Said, La Belle Fathma ir Selika. Jos galimai mėgdžiojo 1889 m. pasaulinės parodos šokėjas. Nors „netikrų almėjų” precedentas spaudoje žinomas ir iš anksčiau. 1883 m. laikraštyje „Le Temps” buvo pasirodęs straipsnis apie teatre „Folies Bergère” įgyvendintą idėją Paryžiaus publikai parodyti tikrų, iš Egipto atvežtų almėjų „pilvo šokį”. Šis pasirodymas buvo nušvilptas ir sukėlė tokį publikos pasipiktinimą, kad tikros šokėjos iš Egipto buvo pakeistos imitatorėmis, stilizuojančiomis šokį pagal vakarietišką skonį, ir net afišose buvo rašoma, kad pasirodys „netikros almėjos”.

Vienas įdomiausių faktų rytietiško šokio istorijoje, kad pirmi sceniniai kostiumai, kuriuose pilvas paliekamas neuždengtas, t. y. klasikinis pilvo šokio kostiumas, kokį jį žinome dabar, Vakaruose atsirado anksčiau nei Egipte. Šokėjas ir aktores su kostiumu, kurį sudaro liemenėlės pirmtakas (šiuolaikinė liemenėlė buvo išrasta ir paleista į masinę gamybą prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą) ir sijonas su diržu arba diržo imitacija, matome nuo 1905 m. pasirodančiose nuotraukose. Nemažai tokių atvaizdų yra susiję su tuo metu literatūroje ir teatre labai populiariu bibliniu Salomės šokio Erodui siužetu. Pavyzdžiui, šis 1905 m. atvirukas su šokėjos Maud Allan Salomės vaidmenyje nuotrauka. Arba šis 1910 m. atvirukas, pavadintas „Salomė“ su nežinomos šokėjos nuotrauka.

Anksčiausia man žinoma Egipto šokėjos su dvieju dalių kostiumu nuotrauka datuojama 1931 m. ir yra muziejaus „Aukso amžiaus” ekspozicijoje.

Ir „vyšnia ant torto”

Muziejaus ekspozicija papildo jo savininkės straipsniai ir originalių pirminių šaltinių vertimai. Man, rytietiško šokio istorijos smaližei, tai kaip „vyšnia ant torto“. Skaitydama jaudinančią istoriją apie svajonių išsipildymą ir tokio muziejaus įkūrimo idėją, supratau, kad nuo šiol ir aš turiu dar vieną svajonę. Svajoju, kad vieną dieną, kai keliauti vėl bus saugu ir patogu, šiame tinklaraštyje atsirastų straipsnis su įspūdžiais po apsilankymo jau ne virtualiame, o realiame Badriyah rytietiško šokio muziejuje.

Pilvo (rytietiško) šokio istorija. 1 dalis

Apie ką mes pagalvojame, kai išgirstame žodžius „pilvo šokio istorija“? Ar iškart numojame ranka ir sakome: „žinau, haremuose šokdavo, paskui buvo Aukso era su Taheya Carioca ir Samia Gamal, o paskui jau paplito po visą pasaulį“. O gal galvojame, kad jis gimė labai seniai, dar matriarchato laikais, kai buvo garbinama Deivė Motina ir moterys atlikdavo šokio ritualus jai pagerbti, o paskui jos slapta šio šokio paslaptis perdavinėdavo iš kartos į kartą? Deja, turime visus nuvilti – rytietiškas šokis, toks, koks jis yra dabar, turi labai konkrečią istoriją, kurios pradžia yra gal ir miglota, bet visiškai ne mitinė (apie pilvo šokio atsiradimo mitus skaitykite tinklaraščio straipsnyje „Pilvo šokio kilmė: tarp prasimanymų ir tiesos“) (https://septyniosskraistes.blogspot.com/2020/07/pilvo-sokio-kilme-tarp-prasimanymu-ir.html) 

Šaltiniai.

Kaip ir visų arabiškų šokių, egiptietiško moteriško solo šokio (o tai ir yra mūsų pilvo šokis) istorija gali remtis daugiausia žodine tradicija. Deja, bėgant metams, ir kuo labiau mes stengiamės atrasti istorijos pradžią, tuo šios žinios darosi vis mažiau patikimos - juk be kita ko, šis šokis nuolat kinta. Negausūs rašytiniai šaltiniai iš XVIII ir XIX amžių yra praktiškai vien europiečių autorių kūriniai. O jiems, nors ir labai domėjosi Orientu (Rytų kraštais), dažnai trūko žinių apie vietos papročius. Egipto kultūriniai kodai jiems buvo svetimi, ir todėl jie tam tikrais atvejais galėjo pateikti tik labai apytikslius duomenis. Žymiausi to meto aprašymai – tai brito orientalisto, vertėjo ir leksikografo Edwardo Williamo Lane’o „Manners and Customs of Modern Egyptians“ (Šiuolaikinių egiptiečių tradicijos ir papročiai, 1836, arba vėlesnis pataisytas 1860 m. leidimas), prancūzo muzikologo Gillaume André Villoteau „Description de l’Egypte“ (Egipto aprašymas, 1821-1829), Egipte gan ilgai gyvenusio prancūzų gydytojo Antoine Barthelemy Clot (Clot-Bey) knyga „Aperçu général sur l'Égypte“ (Bendra apybraiža apie Egiptą,1840) ir taip pat gydytojo prancūzo Emile’io Isambert’o „Itinéraire descriptif, historique et archéologique de l’Orient“ (Kelionė po Orientą: aprašymas, istorija ir archeologija, 1861). Be abejo, daugiau ar mažiau žinomų vakarų pasaulio atstovų leidinių, kuriuose jie pasakojo apie Egiptą, XVIII a. pab. – XIX a. pr. buvo ir daugiau. Taigi, nesant jokių to meto rašytinių egiptietiškų šaltinių, būtent vakariečių knygos yra vieninteliai dabartinio šokio Egipte istorijos liudininkai. Tik XX a. pradžioje Egipto žurnalistai, literatūrologai, sociologai ir istorikai atkreipė dėmesį į šį kultūrinį reiškinį ir pradėjo rašyti spaudoje straipsnius apie šokį. XX a. antroje pusėje, vis labiau stiprėjant etnografiniams mokslams ir tyrinėjimams, pasipila vakariečių autorių apybraižos, esė ir knygos egiptietiško moteriško solo šokio tema, kurios dažniausiai remiasi tais keliais mūsų išvardintais veikalais bei asmeninėmis patirtimis. Tad norime pabrėžti, kad galite rasti labai įvairių istorijų apie šokį Egipte XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje, dažnai jos papildo viena kitą, dažnai ir prieštarauja viena kitai, ir didžiosios dalies tyrinėtojų skelbiami faktai ima sutapti tik maždaug nuo XIX a. vidurio. Tačiau ir tuomet, jei skaitysite įvairią literatūrą šia tema, pastebėsite, kad autoriai labai dažnai skirtingai interpretuoja vieną ir tą patį dalyką. Tad objektyviai rašyti apie rytietiško (pilvo) šokio šaknis ir jo istoriją yra gan keblus dalykas. 

O dabar pradėkime pasakojimą.

XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje Egipte gyveno ypatinga moterų bendruomenė – almėjos (arabiškai vienaskaita alima, daugiskaita – awalim (a‘oualim), manoma, kad šis žodis priklauso žodžių grupei, kurios šaknis yra ilm, reiškianti žinias). Yra versijų, pagal kurias almėjos kildinamos dar iš Egipto faraonų laikų, tais laikais jos buvusios Izidės žynės, tačiau iki šiol to nepatvirtina jokie rimti istoriniai šaliniai. Almėjos profesionaliai užsiimdavo muzika, dainavimu, poezija ir kitais įvairiais menais. Buvo itin išsilavinusios, gerai žinojo literatūros ir dainavimo taisykles, galėjo improvizuoti ir vietoje kurti eiles ir dainas pagal situaciją ir šventę, kur buvo pakviestos. Jos mintinai mokėjo naujausius eilėraščius, herojinius ar istorinius pasakojimus ir juos gabiai naudojo publikai sudominti ar sugraudinti. Šioms artistėms buvo labai brangiai mokama, jas galėjo nusamdyti tik valdovai, kilmingieji ir patys turtingiausi šalies gyventojai. Tais laikais jos priklausė Egipto aukštuomenei, dėl savo senos kilmės, uždaro gyvenimo būdo buvo itin aukštai vertinamos, gerbiamos visuomenėje, kviečiamos į kilmingus ir turtingus namus ne tik palinksminti, bet ir pamokyti šeimininko žmonos gerų manierų, puošimosi meno ar kosmetikos gamybos. Reikia pabrėžti, kad almėjos atidengtais veidais pasirodydavo tik moterims, o vyrų pusėje jos išvis niekada nepasirodydavo: pasirodymus jos rengdavo moterų pusėje (hareme), o vyrai daugių daugiausia galėdavo išgirsti jų muzikavimą, dainavimą ir pasakojimus iš kito kambario ar išėję į vidinį namo kiemelį. 

Bet tais laikais Egipte gyveno ir kitos moterys, kurių amatas buvo menas, dainavimas ir šokis. Tai gavazės. Ghawazi (vns. Ghaziya (f), Ghazi (m)) - tai žmonių grupė, priklausanti čigonų gentims. Čia tyrinėtojų nuomonės šiek tiek išsiskiria: vieni teigia, kad gavaziai – tai viena iš čigonų genčių, valgančių duoną iš muzikavimo ir šokio gatvėse, o kiti – kad taip vadinamos gatvės (klajojančios) šokėjos ir, kadangi šios profesijos reputacija nebuvo itin gera, egiptietės tuo neužsiimdavo ir dažniausiai šiuo amatu versdavosi čigonės. Gavazės šokdavo viešai miestų aikštėse ir gatvėse, dažniausiai veiksme dalyvaudavo visa šeima: vyrai grodavo, o moterys šokdavo. Į padorius namus jų neįsileisdavo, nors ir samdydavo linksminti švenčių metu (per vestuves, gimtuves, apipjaustymą ir t.t.). Tokiu atveju gavazės pasirodydavo prie tų namų durų, neįeidamos į vidų. Kartais būdavo įleidžiamos į kiemą, bet niekada į namus ir į haremą. Kaip XVIII-XIX a. sandūroje šoko tikrosios almėjos, niekas nematė, tad visuose tekstuose yra aprašomas gavazių šokis (nors kai kurie autoriai nurodo, kad tai almėjų šokis, mes tuo smarkiai abejojame). Štai A.B.Clot-Bey rašo: „... jos paeina kelis žingsnius, virš savo galvos ir aplink ją itin išraiškingai mojuodamos mažais variniais cimbolais, kuriuos laiko kiekvienos rankos nykščiu ir viduriniu pirštu. Tada jos pasikaišo sijoną priekyje, gale, dešinėje ir kairėje, kaip kad daro fokusininkai. Po šios įžangos, prasideda šokis: jų kojos lieka nejudrios, kaip ir jų kūno viršus, išskyrus rankas, kurias išskečia į šonus, suapvalina ir leidžia ar kelia pagal gašlų jas, atrodo, vedantį jausmą. Judinamos nuolatinio virpėjimo, kurį paeiliui jos su drąsia energija greitina ar ilgesingai lėtina, jų lankstūs it mėšlungio apimti klubai ir strėnos be gėdos vaizduoja geidulingiausius jausmus.“ 

Taigi, štai į tokį kraštą 1798 m. atkeliauja prancūzai, vadovaujami Napoleono Bonaparto (1798-1801 m. Egipto ekspedicija), kuriuos 1801 m. įveikė britų ir Osmanų imperijos kariuomenės. Su Osmanų kariuomene į Egiptą įžengė albanų karo vadas Muhamedas Alijus, būsimas Egipto valdovas. Pasakojama, kad almėjos atsisakiusios rengti pasirodymus vyrų, o ypač prancūzų kareivių akivaizdoje, dauguma jų protestuodamos išvyko iš Kairo ir tolesnis jų likimas nėra labai aiškus. Yra žinoma, kad jos egzistavo ir vėliau ir buvo vertinamos ir gerbiamos Egipto inteligentijos, kol maždaug XX a. ketvirtajame dešimtmetyje užleido vietą kitoms pramogoms. O gavazėms gi užsieniečiai kareiviai nekėlė problemų – jos kaip šokdavo, taip ir tebešoko gatvėse ir aikštėse.

Kaire ir kituose miestuose pagrindinė pasilinksminimų vieta (be abejo, skirta tik vyrams) buvo viena – kavinė (al kahwa). Vien Kaire XIX a. pradžioje jų buvo priskaičiuota apie 1200, išsibarsčiusių po visą miestą. Čia būdavo tiekiama kava, rūkomas kaljanas (šiša), ir tai buvo vyrų susibūrimo vieta. Kad pritrauktų daugiau klientų, kavinių savininkai musulmonai leisdavo klajojantiems artistams – pasakotojams, dainininkams, žonglieriams, fakyrams – rengti pasirodymus savo kavinėse. Po pasirodymo šie susirinkdavo žiūrovų sumestus pinigus. Ši praktika, egiptiečių vadinama noqta (nokta), leisdavo artistams padoriai gyventi, ji gyvuoja dar ir dabar: publika gali mesti į sceną arba pagarbiai uždėti ant dainininko ar šokėjos galvos pinigų banknotų.

Pagal vieną iš istorijos versijų, į Egiptą atsikrausčius prancūzams, Kairo Ezbekieh (Azbakieh) kvartale, aplink prancūzų generolo rezidenciją atsirado specialios užeigos užsieniečiams: malhos (vns. Malha, dgs malahi). Šis pavadinimas, beje, yra sutinkamas tik vėlyvuosiuose egiptietiškuose tekstuose – įvairių XX a. žurnalų, skirtų pramogoms ir kultūrai, straipsniuose. Jose taip pat būdavo tiekiama kava, rūkoma šiša, pasirodydavo klajojantys artistai, bet čia buvo taip pat parduodami alkoholiniai gėrimai bei vykdavo šokėjų profesionalių pasirodymai, iki tol uždrausti musulmonų kavinėse. Štai čia profesionalusis šokis perėjo į kitą etapą ir ėmė sparčiai vystytis. Anksčiau gavazės šokdavo aikštėse ir gatvėse dviese arba keturiese, o čia, uždaroje erdvėje, ėmė rengti pasirodymus po vieną su keliais muzikantais. Čia jos pradėjo gauti žiūrovų „noqta“ – arbatpinigius (anksčiau tik susirinkdavo praeivių numestas monetas). Tačiau šiose vietose pagarbi „noqta“ savotiškai išsigimė: šokėja pažeisdavo visuomenės normas - šokdavo vyrams, ir be to dar iš pinigų susirinkimo surengdavo visą šou: žiūrovai sudrėkindavo seilėmis aukso monetas ir priklijuodavo prie šokėjos apnuogintos kūno vietos: kaktos, krūtinės ar rankų. Po pasirodymo ji susidėdavo monetas į nosinaitę. 

Tačiau pagal kitą istorijos versiją, specialių naujų kavinių užsieniečiams XVIII-XIX a. sandūroje neatsirado, šokėjų pasirodymai kartais vyko tose pačiose musulmoniškose kavinėse, kuriose apsilankydavo ir užsieniečiai, o paprotys klijuoti monetas ant kūno yra XIX a. pirmos pusės vietinė su užsieniečių kelionėmis po Egiptą nesusijusi tradicija. Kaip vietinį paprotį ją savo veikale aprašo E.W. Lane. Savo knygos skyriuje apie privačias šventes jis rašo, kad kai kuriose tokiose šventėse, tose „kuriose yra mažai padorumo“, yra paplitęs paprotys, kai vyrai liežuviais sudrėkina smulkias auksines monetas ir priklijuoja ant gavazės kaktos, skruostų, smakro ir lūpų. O mes savo ruožtu kviečiame savo skaitytoją patį panagrinėti šį klausimą, perversti vieną kitą šiai temai skirtą knygą ar straipsnį ir prisišlieti prie vienos ar kitos nuomonės. 

Kad ir kurią versiją pasirinksite, tolesnė istorija tokia: kavinių vis daugėjo, daugėjo ir šokėjų, kai kurios jų ėmė sau vis daugiau leisti, vis labiau apnuogindavo kūnus, kad surinktų kuo daugiau monetų, jų šokį europiečiai autoriai pradėjo vadinti „nepadoriu ir negražiu“, o Kairo aukštuomenė ėmė labai tuo piktintis bei pasiekė, kad įstatymais būtų uždrausta gavazėms rengti pasirodymus gatvėse ir kavinėse. 1834 m. Egipto valdovo Muhamedo Alijaus įsaku šokėjos buvo ištremtos iš sostinės ir pabėgo į Nilo deltos ir Aukštutinio Egipto kaimus, o profesionalus šokis dingo iš sostinės gatvių ir kavinių. Už šio įstatymo nesilaikymą buvo griežtai baudžiama: šokėjos išplakamos ar kitaip nubaudžiamos, o kavinės priverstinai uždaromos. Panorėjusios likti Kaire šokėjos pasirodydavo pogrindyje ir kartais imdavo vadinti save almėjomis. Ši situacija sostinėje paskatino šokėjų transvestitų (khawal) atsiradimą, apie kurį A.B.Clot rašė, kad „jei moterų šokį, nors ir geidulingą, bet dar įmanoma toleruoti, tai vyrų šokis yra gašlus ir kelia tik pasibjaurėjimą“. O ištremtos gavazės šoko miesteliuose, kuriuose pasislėpė. Ypatingai jų šokis išsiplėtojo Saido regione (aukštutinis Egiptas): pasakojama, kad po kurio laiko ten ženkliai padaugėjo šokiu duoną užsidirbančių moterų, kurias šio meno išmokė atvykėlės gavazės. 

Tačiau prisiminkime, kad formaliai turkų sultono vietininkas, bet faktiškai Egipto valdovas Muhamedas Alijus siekė pertvarkyti Egiptą pagal europietišką pavyzdį, jo valdymo laikais čia dirbo ir kaip turistai atvykdavo būriai vakariečių. Tad, prabėgus keleriems metams po gavazių ištrėmimo, ir šalyje vis labiau plėtojantis turizmui, šokis Kaire atgyja. Tik šįkart šokėjos yra atvykusios iš įvairiausių kraštų, ne vien gavazės: sirės, persės, marokietės, tunisietės ir egiptietės demonstruoja savo meną. Jos pasirodo tose pačiose kavinėse ir kito tipo užeigose – mawakhir (vns Makhur), kurios yra labiau bordelis, o taip pat „baladi kavinėse: - kahwa al raqs al baladi, apie kurias pasakosime jau kitą kartą.

Kalbant apie egiptietišką moters solo šokį XIX a. viduryje, dar norime prisiminti tų laikų žvaigždę - šokėją ir kurtizanę Kučuk Hanem (Koutchouk Hanem), buvusią vicekaraliaus Abaso Paša (1849-54) meilužę. Kokios kilmės ji buvo, niekas negali tvirtai pasakyti. Vieni teigia, kad ji buvusi almėja, kiti, kad gavazė, dar kiti – kad buvo gimusi Damaske, o ketvirti sako, kad ji buvusi nusigyvenusio turkų pirklio duktė, pabėgusi iš namų ir pradėjusi šokti pogrindinėse kavinėse. Beje, Kučuk Hanem nėra ir tikras vardas, tai daugiau pseudonimas, išvertus iš turkų k. reiškiantis „mažą moterį“. Štai kaip Kučuk pristato Dr. Isambert’as: ji priimanti gerbėjus savo apartamentuose, sugebanti perteikti kūnu muzikos ritmą ir melodiją, galinti izoliuoti atskiras kūno dalis. Aprašo keletą matytų šokių: egiptietišką, graikišką, šokį su kardu ir vapsvos šokį. Pastarasis yra minimas daugelio Europos keliautojų ir vadinamas „Bitės (vapsvos) šokiu“. Kučuk Hanem minima ir prancūzų rašytojo Gustavo Flobero (Gustave Flaubert) kelionės dienoraščiuose. Jis lankėsi Egipte 1850 m., keliaudamas po Artimųjų Rytų šalis (1849-1852), ir buvo du kartus su ja susitikęs, stebėjo jos pasirodymą bei praleido porą aistringų naktų. Apie Kučuk Hanem ir jos susitikimą su Floberu prancūzų žurnalistė ir rašytoja Alexandra Schwartzbrod parašė romaną „Koutchouk“ (Paryžius: Éditions Denoël, 2000), kurį perskaityti verta ne vien dėl tragiškos meilės istorijos, bet ir dėl gausių to meto Egipto buities ir kultūros detalių. Deja, lietuviškai ši knyga nėra išleista, bet jei kas norėtų paskaityti originalo kalba, galima užsisakyti iš Amazon versiją Kindle skaityklei: https://www.amazon.fr/Koutchouk-Alexandra-Schwartzbrod-ebook/dp/B016AA5EPE/ref=tmm_kin_swatch_0?_encoding=UTF8&qid=1596570259&sr=8-1

Pirmasis mūsų vaizdo įrašas: Mitai apie pilvo šokio kilmę

Mieli bičiuliai,

Dalinamės mūsų pirmuoju pokalbiu, kur trumpai apžvelgiame tris populiariausius mitus apie pilvo šokio kilmę. Šiek tiek pasvilęs tas pirmasis blynas, bet mes tobulėsime!

Mitai apie pilvo šokio kilmę. Video

Pilvo šokio kilmė: tarp prasimanymų ir tiesos

Pradedantys giliau domėtis rytietišku šokiu (dažnai vadinamu tiesiog “pilvo šokiu”), ieškantys informacijos, klausinėjantys mokytojų paprastai aptinka daugiau nei vieną jo kilmės teoriją. Kokiomis iš šių teorijų galima tikėti ir kaip atskirti, kur mitai, o kur tiesa? Lietuvių kalba nėra rimtesnio leidinio rytietiško šokio tema. Nepavyks rasti ir mokslinių arba mokslo populiarinimo straipsnių. Kalbant su rytietiškų šokio entuziastėmis, stebint medžiagą, skelbiamą socialiniuose tinkluose, akivaizdu, kad mūsų šokio bendruomenėje cirkuliuoja daug mitų ir klaidingos informacijos. Visiems, ieškantiems būdų atsirinkti, kur tiesa, o kur prasimanymai, ir skaitantiems anglų kalba, rekomenduojame Dr. Andrea Deagon straipsnį “Šokio ištakų paieškos. Tikra istorija ar mūsų pačių fragmentai?” (orig. “In Search of the Origins of Dance. Real History or Fragments of Ourselves?”)1

Mūsų rekomenduojamas straipsnis buvo publikuotas žurnale “Habibi”. Šis Artimųjų Rytų šokio ir menų mėgėjams skirtas žurnalas buvo leistas JAV nuo 1992 m. iki 2002 m. Žurnalo straipsniai yra paskelbti tinklapyje http://thebestofhabibi.com/ ir yra kokybiškos informacijos apie rytietišką šokį šaltinis. Dr. Andrea Deagon straipsnis, publikuotas 1997 m. 17 žurnalo numeryje, yra aktualus ir dabar, praėjus daugiau nei 20 metų nuo publikacijos. Tai įrodo Lietuvos rytietiškų šokių entuziastų tarpe plintantys pasakojimai apie pilvo šokio kilmę. Šiame tinklalapio įraše pateikiame mūsų nuomone svarbiausias publikacijos mintis. Kviečiame besidominčius šia tema pasitikrinti, ar girdėjote Dr. Andrea Deagon išvardintus mitus, ar tikite jais, ir kartu pasvarstyti, kiek juose yra tiesos.

"Šokėja su tambūrinu". Dailininkas Jean-Leon Gerome (1824-1904).

Straipsnio autorė pradeda nuo pasakojimų apie Artimųjų Rytų šokio kilmę, kuriuos ji girdėdavo, pradėdama mokytis šio šokio JAV XX a. 8-ojo dešimtmečio viduryje. Vieni pasakojo, kad pilvo šokis atsirado sultonų haremuose, kur šimtai žmonų turėjo varžytis dėl vieno vyro dėmesio. Kiti, - kad pilvo šokis atsirado iš primityvių gimdymo ritualų arba kaip gimdymo instrukcija moterims. Kažkas tvirtino, kad moterys buvo priverstos šokti vergų turguose, kad pirkėjai varžytinėse siūlytų didesnę kainą. Kažkas manė, kad šokėjos šoko vestuvėse, kad pamokytų jaunavedžius sekso technikos. Kažkas dalinosi žiniomis, kad tai buvo Mėnulio deivės Izidės šokis, išlikęs nuo faraonų laikų. Autorė prisimena, kad 8-ajame dešimtmetyje JAV buvo mažai patikimos informacijos apie Artimųjų Rytų šokį (kaip informacijos lietuvių kalba dabar), tačiau pastebi, kad informacijai ir moksliniams darbams atsiradus, tie patys pasakojimai ir toliau plito ir buvo sutinkami vėl ir vėl.

Pasakojimus apie rytietiško šokio kilmę autorė lygina su Senovės Egipto padavimais apie pasaulio atsiradimą. Vienas padavimas pasaulį kildino iš dievo Atumo ejakuliuotos sėklos. Kitas - siejo su Ptacho ištartais kūrimo žodžiais. Autorė rašo: “Šie pasakojimai atspindi ne tik du skirtingus požiūrius į pasaulio sukūrimą, bet taip pat santykinę šių jėgų — vaisingumo ir intelekto — svarbą dabartinio pasaulio veikime. Kaip ir šie senoviniai pasaulio sukūrimo mitai, dauguma paprastų istorijų apie Artimųjų Rytų šokio ištakas yra iš tikrųjų apie tai, ką šokis reiškia dabar. Vieni mūsų šokio „kilmės mitai” akcentuoja seksualumą ir šokį kaip gundymo priemonę. Kiti — jo feministinį, dvasinį ir išraiškos potencialus”.

Autorė pastebi, kad visuose mituose apie rytietiško šokio kilmę yra tiesos grūdas. JAV gyvenanti šokėja ir straipsnių bei knygų apie rytietišką šokį autorė Morocco stebėjo ir aprašė su šokiu susijusį gimdymo ritualą.2 Šokis buvo atliekamas paprastuose haremuose, moterų gyvenamoje namo dalyje, nors atrodė jis tikrai ne taip, kaip vaizduojama vakarietiškose „haremo fantazijose”. O pasakojimai, kad šokį sukūrė prostitutės, rėmėsi XIX a. keliautojų paliktais aprašymais apie šokančias laisvo elgesio mergeles. Plačiausiai žinomas pavyzdys yra Flobero mums paliktas Kuchuk Hanem šokio ir po jo sekusio seksualinio ryšio liudijimas. Bet jei šokis buvo atliekamas prostitučių, ar tai reiškia, kad jos jį ir sukūrė?

Vienas iš signalų, kuris gali padėti atpažinti mitą yra pasakojimo paprastumas. „Ar patikėtumėte tokiu paaiškinimu, kad (...) per tūkstantmečius ar šimtmečius niekas nešoko šio šokio ar nieko panašaus į jį tol, kol kažkokiu būdu dėl kažkokios priežasties kažkokia haremo tarnaitė, žynė ar pribuvėja nesugalvojo šokti, norėdama pasiekti kokį nors savo tikslą (pamaloninti sultoną, pagarbinti deivę ar padėti gimti vaikui)?”, — klausia straipsnio autorė. Mitai iškelia kažkokį vieną šokio aspektą ar kontekstą ir ignoruoja visus kitus. Vis dėlto turime suprasti, kad rytietiškas šokis yra sudėtingas reiškinys. Panaši šokio leksika yra paplitusi didelėje teritorijoje: Artimuosiuose Rytuose, Šiaurės Afrikoje, Pietų Europoje ir Indijoje. Tikrai žinome, kad jis čia atliekamas labai seniai. Tai ką mes vadiname rytietišku šokiui iš tiesų yra tam tikrų šalių ir regionų folklorinis šokis.

Autorė kviečia susitaikyti su tuo, kad atsakymų į daugelį savo klausimų apie šokio kilmę ir jo gyvavimą senesniais laikais niekada nesužinosime. Šokio istorijos pažinimą apsunkina tai, kad iki mūsų dienų nebuvo galimybės patikimai dokumentuoti šokio praktikų, todėl daugelio iki mūsų buvusių kartų šokių mes niekada nepamatysime. Tačiau turime būti sąžiningi, atskirdami faktus nuo fantazijų, ypač pretenduodami į tam tikrą rytietiško šokio autoritetą, dėstydami, skleisdami informaciją. Labai svarbu, kad teorijas, nerandančias patvirtinimo faktinėje medžiagoje, pateiktume, kaip hipotezes ar nuomones, o ne kaip nustatytus faktus.

Pabaigoje autorė nurodo, kad priešingai negu straipsniuose ar paskaitose, mitai apie šokio kilmę gali būti pasitelkti šokėjų kūryboje. Kurdami šokio pasirodymus mes turime teisę įkvėpimo ieškoti mitiniuose vaizdiniuose, tyrinėti vergės ar karalienės, žynės arba prostitutės vaidmenis.Tikimės, kad šis tekstas paskatins perskaityti pilną Dr. Andrea Deagon straipsnį. Jame pateikiamos įžvalgos gali būti naudingos vertinant gaunamą informaciją apie rytietišką šokį. Svarbu ir tai, kad tam tikri jame išvardintų mitų variantai gali būti priskiriami ne Artimųjų Rytų šokiui bendrai, o tam tikriems jo regioniniams stiliams. Pavyzdžiui, etiketė „prostitučių šokis” buvo klijuojama ir Aleksandrijos šokiui raqs iskandarani, ir Irako raqs kawleeya šokiui. Apie Irako šokius teko girdėti, kad jie yra kilę iš Šumero laikų deivės Inanos ritualų. O tai primena pasakojimus apie tai, kad rytietiškas šokis yra seniausias šokis pasaulyje ir kilęs iš Didžiosios Deivės ritualų. Susidurdami su tokiais aiškinimais, turėtume paklausti savęs, ar nėra šis pasakojimas per daug paprastas? Kokiais faktais ar įrodymais jis yra paremtas?

Pastabos:
1 Straipsnis pasiekiamas http://thebestofhabibi.com/vol-17-no-1-spring-1998/origins-of-dance/
2 Čia minima patirtis aprašyta http://thebestofhabibi.com/vol-15-no-1-winter-1996/giving-to-light/

Autorių žodis

Mieli bičiuliai,

Su dideliu džiaugsmu norime pristatyti jums mūsų tinklaraštį „7 skraistės“, skirtą rytietiškiems šokiams, jų istorijai, dabarčiai ir viskam, kas yra susiję su šia meno šaka.

Kas mes, šio tinklaraščio autorės? Esame Jelena ir Jurga, daugiau kaip 17 metų šokame rytietiškus šokius studijoje „Orientalija“, vedame pamokas, seminarus, o taip pat pačios mokomės pas žymiausius šokėjus ir choreografus, studijuojame šio šokio istoriją ir kryptis.

Ką rasite mūsų tinklaraštyje? Įvairiausių straipsnių apie – ką gi daugiau? - rytietiškus šokius ir kultūrą, šiek tiek istorijos, šiek tiek muzikos, šiek tiek įdomybių.

Stengsimės, kad mūsų tinklaraštyje nebūtų nepatikrintos informacijos, gandų ir pletkų.

Kaip gimė mintis sukurti „7 skraistes“? Pastaruoju metu pastebėjome, kad nors rytietiški šokiai Lietuvoje tikrai nebe naujiena ir kiekvienas didesnis miestas turi savo studiją ar net kelias, vis tik tikros ir naudingos informacijos lietuvių kalba labai trūksta. Tai vienur, tai kitur pasigirsta įvairiausių ne itin pagrįstų teorijų apie tai, kas yra rytietiški (pilvo) šokiai. Tad mes norime pasidalinti per daugelį metų surinktomis žiniomis iš etnografinių studijų ir mokslinių straipsnių bei pačių sukaupta patirtimi.

Labai tikimės, kad mūsų tinklaraštis padės numesti paslapties skraistę nuo rytietiškų šokių, parodys juos tokius, kokie jie yra – daugialypiai, įvairiaspalviai, daugiakultūriniai – bei suteiks skaitytojoms (ir gal skaitytojams 😉) gilesnių žinių apie juos.

Malonaus skaitymo!

Jelena ir Jurga