Šaltiniai.
Kaip ir visų arabiškų šokių, egiptietiško moteriško solo šokio (o tai ir yra mūsų pilvo šokis) istorija gali remtis daugiausia žodine tradicija. Deja, bėgant metams, ir kuo labiau mes stengiamės atrasti istorijos pradžią, tuo šios žinios darosi vis mažiau patikimos - juk be kita ko, šis šokis nuolat kinta.
Negausūs rašytiniai šaltiniai iš XVIII ir XIX amžių yra praktiškai vien europiečių autorių kūriniai. O jiems, nors ir labai domėjosi Orientu (Rytų kraštais), dažnai trūko žinių apie vietos papročius. Egipto kultūriniai kodai jiems buvo svetimi, ir todėl jie tam tikrais atvejais galėjo pateikti tik labai apytikslius duomenis. Žymiausi to meto aprašymai – tai brito orientalisto, vertėjo ir leksikografo Edwardo Williamo Lane’o „Manners and Customs of Modern Egyptians“ (Šiuolaikinių egiptiečių tradicijos ir papročiai, 1836, arba vėlesnis pataisytas 1860 m. leidimas), prancūzo muzikologo Gillaume André Villoteau „Description de l’Egypte“ (Egipto aprašymas, 1821-1829), Egipte gan ilgai gyvenusio prancūzų gydytojo Antoine Barthelemy Clot (Clot-Bey) knyga „Aperçu général sur l'Égypte“ (Bendra apybraiža apie Egiptą,1840) ir taip pat gydytojo prancūzo Emile’io Isambert’o „Itinéraire descriptif, historique et archéologique de l’Orient“ (Kelionė po Orientą: aprašymas, istorija ir archeologija, 1861). Be abejo, daugiau ar mažiau žinomų vakarų pasaulio atstovų leidinių, kuriuose jie pasakojo apie Egiptą, XVIII a. pab. – XIX a. pr. buvo ir daugiau. Taigi, nesant jokių to meto rašytinių egiptietiškų šaltinių, būtent vakariečių knygos yra vieninteliai dabartinio šokio Egipte istorijos liudininkai. Tik XX a. pradžioje Egipto žurnalistai, literatūrologai, sociologai ir istorikai atkreipė dėmesį į šį kultūrinį reiškinį ir pradėjo rašyti spaudoje straipsnius apie šokį. XX a. antroje pusėje, vis labiau stiprėjant etnografiniams mokslams ir tyrinėjimams, pasipila vakariečių autorių apybraižos, esė ir knygos egiptietiško moteriško solo šokio tema, kurios dažniausiai remiasi tais keliais mūsų išvardintais veikalais bei asmeninėmis patirtimis. Tad norime pabrėžti, kad galite rasti labai įvairių istorijų apie šokį Egipte XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje, dažnai jos papildo viena kitą, dažnai ir prieštarauja viena kitai, ir didžiosios dalies tyrinėtojų skelbiami faktai ima sutapti tik maždaug nuo XIX a. vidurio. Tačiau ir tuomet, jei skaitysite įvairią literatūrą šia tema, pastebėsite, kad autoriai labai dažnai skirtingai interpretuoja vieną ir tą patį dalyką. Tad objektyviai rašyti apie rytietiško (pilvo) šokio šaknis ir jo istoriją yra gan keblus dalykas.
O dabar pradėkime pasakojimą.
XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje Egipte gyveno ypatinga moterų bendruomenė – almėjos (arabiškai vienaskaita alima, daugiskaita – awalim (a‘oualim), manoma, kad šis žodis priklauso žodžių grupei, kurios šaknis yra ilm, reiškianti žinias). Yra versijų, pagal kurias almėjos kildinamos dar iš Egipto faraonų laikų, tais laikais jos buvusios Izidės žynės, tačiau iki šiol to nepatvirtina jokie rimti istoriniai šaliniai. Almėjos profesionaliai užsiimdavo muzika, dainavimu, poezija ir kitais įvairiais menais. Buvo itin išsilavinusios, gerai žinojo literatūros ir dainavimo taisykles, galėjo improvizuoti ir vietoje kurti eiles ir dainas pagal situaciją ir šventę, kur buvo pakviestos. Jos mintinai mokėjo naujausius eilėraščius, herojinius ar istorinius pasakojimus ir juos gabiai naudojo publikai sudominti ar sugraudinti. Šioms artistėms buvo labai brangiai mokama, jas galėjo nusamdyti tik valdovai, kilmingieji ir patys turtingiausi šalies gyventojai. Tais laikais jos priklausė Egipto aukštuomenei, dėl savo senos kilmės, uždaro gyvenimo būdo buvo itin aukštai vertinamos, gerbiamos visuomenėje, kviečiamos į kilmingus ir turtingus namus ne tik palinksminti, bet ir pamokyti šeimininko žmonos gerų manierų, puošimosi meno ar kosmetikos gamybos. Reikia pabrėžti, kad almėjos atidengtais veidais pasirodydavo tik moterims, o vyrų pusėje jos išvis niekada nepasirodydavo: pasirodymus jos rengdavo moterų pusėje (hareme), o vyrai daugių daugiausia galėdavo išgirsti jų muzikavimą, dainavimą ir pasakojimus iš kito kambario ar išėję į vidinį namo kiemelį.
Bet tais laikais Egipte gyveno ir kitos moterys, kurių amatas buvo menas, dainavimas ir šokis. Tai gavazės. Ghawazi (vns. Ghaziya (f), Ghazi (m)) - tai žmonių grupė, priklausanti čigonų gentims. Čia tyrinėtojų nuomonės šiek tiek išsiskiria: vieni teigia, kad gavaziai – tai viena iš čigonų genčių, valgančių duoną iš muzikavimo ir šokio gatvėse, o kiti – kad taip vadinamos gatvės (klajojančios) šokėjos ir, kadangi šios profesijos reputacija nebuvo itin gera, egiptietės tuo neužsiimdavo ir dažniausiai šiuo amatu versdavosi čigonės. Gavazės šokdavo viešai miestų aikštėse ir gatvėse, dažniausiai veiksme dalyvaudavo visa šeima: vyrai grodavo, o moterys šokdavo. Į padorius namus jų neįsileisdavo, nors ir samdydavo linksminti švenčių metu (per vestuves, gimtuves, apipjaustymą ir t.t.). Tokiu atveju gavazės pasirodydavo prie tų namų durų, neįeidamos į vidų. Kartais būdavo įleidžiamos į kiemą, bet niekada į namus ir į haremą. Kaip XVIII-XIX a. sandūroje šoko tikrosios almėjos, niekas nematė, tad visuose tekstuose yra aprašomas gavazių šokis (nors kai kurie autoriai nurodo, kad tai almėjų šokis, mes tuo smarkiai abejojame). Štai A.B.Clot-Bey rašo: „... jos paeina kelis žingsnius, virš savo galvos ir aplink ją itin išraiškingai mojuodamos mažais variniais cimbolais, kuriuos laiko kiekvienos rankos nykščiu ir viduriniu pirštu. Tada jos pasikaišo sijoną priekyje, gale, dešinėje ir kairėje, kaip kad daro fokusininkai. Po šios įžangos, prasideda šokis: jų kojos lieka nejudrios, kaip ir jų kūno viršus, išskyrus rankas, kurias išskečia į šonus, suapvalina ir leidžia ar kelia pagal gašlų jas, atrodo, vedantį jausmą. Judinamos nuolatinio virpėjimo, kurį paeiliui jos su drąsia energija greitina ar ilgesingai lėtina, jų lankstūs it mėšlungio apimti klubai ir strėnos be gėdos vaizduoja geidulingiausius jausmus.“
Taigi, štai į tokį kraštą 1798 m. atkeliauja prancūzai, vadovaujami Napoleono Bonaparto (1798-1801 m. Egipto ekspedicija), kuriuos 1801 m. įveikė britų ir Osmanų imperijos kariuomenės. Su Osmanų kariuomene į Egiptą įžengė albanų karo vadas Muhamedas Alijus, būsimas Egipto valdovas. Pasakojama, kad almėjos atsisakiusios rengti pasirodymus vyrų, o ypač prancūzų kareivių akivaizdoje, dauguma jų protestuodamos išvyko iš Kairo ir tolesnis jų likimas nėra labai aiškus. Yra žinoma, kad jos egzistavo ir vėliau ir buvo vertinamos ir gerbiamos Egipto inteligentijos, kol maždaug XX a. ketvirtajame dešimtmetyje užleido vietą kitoms pramogoms. O gavazėms gi užsieniečiai kareiviai nekėlė problemų – jos kaip šokdavo, taip ir tebešoko gatvėse ir aikštėse.
Kaire ir kituose miestuose pagrindinė pasilinksminimų vieta (be abejo, skirta tik vyrams) buvo viena – kavinė (al kahwa). Vien Kaire XIX a. pradžioje jų buvo priskaičiuota apie 1200, išsibarsčiusių po visą miestą. Čia būdavo tiekiama kava, rūkomas kaljanas (šiša), ir tai buvo vyrų susibūrimo vieta. Kad pritrauktų daugiau klientų, kavinių savininkai musulmonai leisdavo klajojantiems artistams – pasakotojams, dainininkams, žonglieriams, fakyrams – rengti pasirodymus savo kavinėse. Po pasirodymo šie susirinkdavo žiūrovų sumestus pinigus. Ši praktika, egiptiečių vadinama noqta (nokta), leisdavo artistams padoriai gyventi, ji gyvuoja dar ir dabar: publika gali mesti į sceną arba pagarbiai uždėti ant dainininko ar šokėjos galvos pinigų banknotų.
Pagal vieną iš istorijos versijų, į Egiptą atsikrausčius prancūzams, Kairo Ezbekieh (Azbakieh) kvartale, aplink prancūzų generolo rezidenciją atsirado specialios užeigos užsieniečiams: malhos (vns. Malha, dgs malahi). Šis pavadinimas, beje, yra sutinkamas tik vėlyvuosiuose egiptietiškuose tekstuose – įvairių XX a. žurnalų, skirtų pramogoms ir kultūrai, straipsniuose. Jose taip pat būdavo tiekiama kava, rūkoma šiša, pasirodydavo klajojantys artistai, bet čia buvo taip pat parduodami alkoholiniai gėrimai bei vykdavo šokėjų profesionalių pasirodymai, iki tol uždrausti musulmonų kavinėse. Štai čia profesionalusis šokis perėjo į kitą etapą ir ėmė sparčiai vystytis. Anksčiau gavazės šokdavo aikštėse ir gatvėse dviese arba keturiese, o čia, uždaroje erdvėje, ėmė rengti pasirodymus po vieną su keliais muzikantais. Čia jos pradėjo gauti žiūrovų „noqta“ – arbatpinigius (anksčiau tik susirinkdavo praeivių numestas monetas). Tačiau šiose vietose pagarbi „noqta“ savotiškai išsigimė: šokėja pažeisdavo visuomenės normas - šokdavo vyrams, ir be to dar iš pinigų susirinkimo surengdavo visą šou: žiūrovai sudrėkindavo seilėmis aukso monetas ir priklijuodavo prie šokėjos apnuogintos kūno vietos: kaktos, krūtinės ar rankų. Po pasirodymo ji susidėdavo monetas į nosinaitę.
Tačiau pagal kitą istorijos versiją, specialių naujų kavinių užsieniečiams XVIII-XIX a. sandūroje neatsirado, šokėjų pasirodymai kartais vyko tose pačiose musulmoniškose kavinėse, kuriose apsilankydavo ir užsieniečiai, o paprotys klijuoti monetas ant kūno yra XIX a. pirmos pusės vietinė su užsieniečių kelionėmis po Egiptą nesusijusi tradicija. Kaip vietinį paprotį ją savo veikale aprašo E.W. Lane. Savo knygos skyriuje apie privačias šventes jis rašo, kad kai kuriose tokiose šventėse, tose „kuriose yra mažai padorumo“, yra paplitęs paprotys, kai vyrai liežuviais sudrėkina smulkias auksines monetas ir priklijuoja ant gavazės kaktos, skruostų, smakro ir lūpų. O mes savo ruožtu kviečiame savo skaitytoją patį panagrinėti šį klausimą, perversti vieną kitą šiai temai skirtą knygą ar straipsnį ir prisišlieti prie vienos ar kitos nuomonės.
Kad ir kurią versiją pasirinksite, tolesnė istorija tokia: kavinių vis daugėjo, daugėjo ir šokėjų, kai kurios jų ėmė sau vis daugiau leisti, vis labiau apnuogindavo kūnus, kad surinktų kuo daugiau monetų, jų šokį europiečiai autoriai pradėjo vadinti „nepadoriu ir negražiu“, o Kairo aukštuomenė ėmė labai tuo piktintis bei pasiekė, kad įstatymais būtų uždrausta gavazėms rengti pasirodymus gatvėse ir kavinėse. 1834 m. Egipto valdovo Muhamedo Alijaus įsaku šokėjos buvo ištremtos iš sostinės ir pabėgo į Nilo deltos ir Aukštutinio Egipto kaimus, o profesionalus šokis dingo iš sostinės gatvių ir kavinių. Už šio įstatymo nesilaikymą buvo griežtai baudžiama: šokėjos išplakamos ar kitaip nubaudžiamos, o kavinės priverstinai uždaromos. Panorėjusios likti Kaire šokėjos pasirodydavo pogrindyje ir kartais imdavo vadinti save almėjomis. Ši situacija sostinėje paskatino šokėjų transvestitų (khawal) atsiradimą, apie kurį A.B.Clot rašė, kad „jei moterų šokį, nors ir geidulingą, bet dar įmanoma toleruoti, tai vyrų šokis yra gašlus ir kelia tik pasibjaurėjimą“. O ištremtos gavazės šoko miesteliuose, kuriuose pasislėpė. Ypatingai jų šokis išsiplėtojo Saido regione (aukštutinis Egiptas): pasakojama, kad po kurio laiko ten ženkliai padaugėjo šokiu duoną užsidirbančių moterų, kurias šio meno išmokė atvykėlės gavazės.
Tačiau prisiminkime, kad formaliai turkų sultono vietininkas, bet faktiškai Egipto valdovas Muhamedas Alijus siekė pertvarkyti Egiptą pagal europietišką pavyzdį, jo valdymo laikais čia dirbo ir kaip turistai atvykdavo būriai vakariečių. Tad, prabėgus keleriems metams po gavazių ištrėmimo, ir šalyje vis labiau plėtojantis turizmui, šokis Kaire atgyja. Tik šįkart šokėjos yra atvykusios iš įvairiausių kraštų, ne vien gavazės: sirės, persės, marokietės, tunisietės ir egiptietės demonstruoja savo meną. Jos pasirodo tose pačiose kavinėse ir kito tipo užeigose – mawakhir (vns Makhur), kurios yra labiau bordelis, o taip pat „baladi kavinėse: - kahwa al raqs al baladi, apie kurias pasakosime jau kitą kartą.
Kalbant apie egiptietišką moters solo šokį XIX a. viduryje, dar norime prisiminti tų laikų žvaigždę - šokėją ir kurtizanę Kučuk Hanem (Koutchouk Hanem), buvusią vicekaraliaus Abaso Paša (1849-54) meilužę. Kokios kilmės ji buvo, niekas negali tvirtai pasakyti. Vieni teigia, kad ji buvusi almėja, kiti, kad gavazė, dar kiti – kad buvo gimusi Damaske, o ketvirti sako, kad ji buvusi nusigyvenusio turkų pirklio duktė, pabėgusi iš namų ir pradėjusi šokti pogrindinėse kavinėse. Beje, Kučuk Hanem nėra ir tikras vardas, tai daugiau pseudonimas, išvertus iš turkų k. reiškiantis „mažą moterį“. Štai kaip Kučuk pristato Dr. Isambert’as: ji priimanti gerbėjus savo apartamentuose, sugebanti perteikti kūnu muzikos ritmą ir melodiją, galinti izoliuoti atskiras kūno dalis. Aprašo keletą matytų šokių: egiptietišką, graikišką, šokį su kardu ir vapsvos šokį. Pastarasis yra minimas daugelio Europos keliautojų ir vadinamas „Bitės (vapsvos) šokiu“. Kučuk Hanem minima ir prancūzų rašytojo Gustavo Flobero (Gustave Flaubert) kelionės dienoraščiuose. Jis lankėsi Egipte 1850 m., keliaudamas po Artimųjų Rytų šalis (1849-1852), ir buvo du kartus su ja susitikęs, stebėjo jos pasirodymą bei praleido porą aistringų naktų. Apie Kučuk Hanem ir jos susitikimą su Floberu prancūzų žurnalistė ir rašytoja Alexandra Schwartzbrod parašė romaną „Koutchouk“ (Paryžius: Éditions Denoël, 2000), kurį perskaityti verta ne vien dėl tragiškos meilės istorijos, bet ir dėl gausių to meto Egipto buities ir kultūros detalių. Deja, lietuviškai ši knyga nėra išleista, bet jei kas norėtų paskaityti originalo kalba, galima užsisakyti iš Amazon versiją Kindle skaityklei: https://www.amazon.fr/Koutchouk-Alexandra-Schwartzbrod-ebook/dp/B016AA5EPE/ref=tmm_kin_swatch_0?_encoding=UTF8&qid=1596570259&sr=8-1
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą