2021 m. kovo 8 d., pirmadienis

Pilvo (rytietiško) šokio istorija. 2 dalis

Al kahwa al-raqs al-baladi (Kavinė, kurioje šokami vietos šokiai)


Trumpai prisiminkime, kas vyko Kaire XIX a. pirmoje pusėje: apie 1834 metus, įsigaliojus Muhamedo Alijaus įsakui, buvo uždrausta šokti viešai Kairo ir Aleksandrijos gatvėse, aikštėse ir kavinėse. Tačiau nepaisant draudimo, iš Egipto šokis nedingo. Vakariečiai turistai plūste plūdo į šią šalį ir ieškojo progų pamatyti „nepadorų“ vietinį šokį, leisdavosi plaukti Nilu, ir stebėdavo pasirodymas Esnoje, Liuksore ir kituose paupio miesteliuose. Šalyje vis dar vykdavo liaudiškos šventės (taip vadinama „šventojo diena“) su mugėmis ir pasilinksminimais, kurių metu, bent jau už didžiųjų miestų ribų, buvo šokama. Ir štai link XIX a. pabaigos Kaire ir Aleksandrijoje ima steigtis naujos kavinės, kurias dažniausiai laikė graikai (graikų tautinė mažuma tada praktiškai turėjo pasilinksminimo įstaigų monopolį), o jose itin mėgdavo lankytis europiečiai. Čia ir gimė pirmosios šokių programos.

Pasak Djamilos Henni-Chebra (straipsnis „Egypte: profession danseuse“ knygoje „Les danses dans le monde arabe ou l’héritage des almées“, leid. L’Hartmann, 1996), pirmoji kavinė, kurios pavadinime minimi žodžiai „al-raqs al-baladi“ (arabų k. „vietos šokis“), atsirado 1887 m. Tad jau pats pavadinimas sufleravo, kad čia vietinės miesto šokėjos šoks vietos šokius. Nuo šiol „baladi“ kavinėse šokamas šokis bus laikomas egiptietišku profesionaliu šokiu, ir, be kita ko, turės dar ir kitą pavadinimą: „raqs al masri“ (arabų k. „egiptietiškas šokis“). Šiose kavinėse buvo sugalvotos pirmosios šokių programos, kur šokiai ir dainos keisdavo vieni kitus. Šokėjoms grojo 3-4 muzikantai: dažniausiai ūdas, kanūnas, rikas ir tabla. Šokėjos išeidavo prisidengusios abaja (tam tikras apsiaustas), tada ją nusimesdavo, likdavo su kostiumu ir pašokdavo kelis šokius. Norint pritraukti daugiau klientų, programos buvo trumpos ir kartojosi per vakarą keletą kartų, o prieš kiekvieną pakartojimą klientai būdavo kviečiami užsisakyti gėrimų. Dažnai šokėjos čia dirbdavo ir konsumatorėmis – tarp pasirodymų eidavo į žiūrovų salę ir skatindavo klientus pirkti gėrimus.

Pamenate, minėjome, jog po gavazių ištrėmimo Kaire atgijus šokiui, šokdavo daugiausiai atvykėlės iš kitų šalių? Deja, daugiau konkrečių žinių apie jas nebėra, jos tik trumpai paminimos šaltiniuose. Tačiau manoma, kad jos galėjo likti sostinėje ir nuduoti esančios egiptietės, tad egiptietiškam (baladi) šokiui kitų tautų šokiai tikrai galėjo padaryti įtaką. Kaire egiptiečių (arba pristatančių save taip) šokėjų pasirodymai tapo viena iš pagrindinių turistinių atrakcijų, šokėjos uždirbdavo nemenkus pinigus, o kai kurios tapo ir labai turtingos bei žymios, kaip kad Bent Abou Shanab (Bent Abu Šanab, pseudonimas, reiškiantis „ūsuoto vyro dukra“), buvusi labai populiari apie 1887-uosius metus. Šokėjos tapo geriau organizuotos, kai kurios iš kavinės šeimininko gaudavo fiksuotą atlygį, dar kitos – tam tikrą procentą nuo su klientais sunaudotų gėrimų.

Panašios šokių programos vyko ir egiptiečių savininkų kavinėse. Sekdami europiečių ir žydų pavyzdžiu, jie pradėjo net kviesti šokėjas į namus švenčių proga (pamenate, anksčiau į namus buvo įsileidžiamos tik almėjos, o pakviestos į šventę gavazės pasirodydavo kiemelyje prie namo įėjimo?). Pačios žymiausios šokėjos (viena jų - Shafiqa Al Coptia (Šafika Al Koptija) netgi pradėjo rengti vakarėlius savo namuose. Net ir patys kukliausi egiptiečiai pradėjo mėgti šokėjas, tačiau, negalėdami sau leisti jų pasisamdyti šventei namuose, eidavo į kavines. 1908-1909 m. turizmo vadovas „L’Egypte ravissante“ (pranc. k. „Žavingas Egiptas“) skyrelyje „Arabiškos kavinės“ pažymi, kad jose galima pasigrožėti profesionalių vietos šokėjų pasirodymais.

 

Šioje nuotraukoje, galimas dalykas, matome Šafiką Al Koptiją

Ir vėl – šokių paklausa didėja, šokių programų staigi komercializacija tampa pagrindine priežastimi, kodėl buvo peržengiamos ribos. Šokio pasirodymų paklausa taip išauga, kad net prostitutės ima vadinti save šokėjomis, o bordelių savininkai savo įstaigas - šokių salėmis. Prostitucija ir alkoholis vis labiau imami sieti su šokiu ir smarkiai pakenkia šokėjos profesijos reputacijai. Siekdamos patraukti ir suvilioti klientus, „šokėjos“ vis labiau ir labiau apsinuogindavo. Kuo toliau tuo labiau egiptietišką šokį užvaldė vulgarumas, o legendinis, dar 1849-1850 metais Flobero aprašytasis „bitės“ šokis, kurio metu šokėja nusimesdavo drabužius, turistų tarpe buvo vienas iš labiausiai žinomų ir trokštamų pamatyti. Europiečiai turistai atvykdavo žiūrėti ne tik Gizos piramidžių, bet ir „tų nepadorų šokėjų“. Europos spauda tenkino skaitytojų smalsumą ir smulkiai aprašinėdavo legendines „pilvo šokėjas“, o laikraščius graibstė net ir tie, kurie iki šiol nesidomėjo kelionių pasakojimais ir nematė Egipto šokėjų Pasaulinėse parodose (Londonas 1851, Paryžius 1889). Spaudos straipsnių, pristatančių skaitytojams nepadorų šokį ir vadinančių jį egiptietišku, vis gausėjo. Tokia padėtis skaudino Egipto kilminguosius, intelektualus, jau nekalbant apie tikėjimo vadovus. Jie siekė, kad toks šokis nebeatstovautų jų šalies menui ir kultūrai, todėl vyriausybei pateikė skundą ir pasiekė, kad 1895 m. būtų uždarytos įstaigos, kurių specializacija – šokių programos. Tačiau šį kartą daugumos tokių kavinių savininkai graikai pateikė skundą specialiam teismui, nagrinėjančiam Egipto ir užsieniečių santykių ginčus, ir teismas nusprendė, kad šokis nėra amoralus, o graikams leido vėl atverti savo kavines.

Nors XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje šokis Egipte ir smarkiai populiarėjo, vis tik turime pabrėžti, kad stokojant smulkių aprašymų apie profesionalų šokį, techniniai ir meniniai jo aspektai lieka nežinomi. Mes žinome tik tiek, kad tuo metu profesionaliam šokiui įtaką darė vietinis šokis, o ypač „baladi“ - vietinių moterų šokis. Šios epochos profesionalios šokėjos niekada nesukūrė savo šokio pagrindų sistemos, kad galėtų ją perduoti ateinančioms kartoms. Specialių mokyklų nebuvo ir šokti buvo mokomasi tiesiog šiaip, pagal tai, kaip merginos matė šokant savo mamą, tetą ar kitą šokėją. O daugybėje egiptietiškų Auksinės eros filmų apie to meto šokėjas vaizduojamas šokis yra toks, koks jis buvo filmo kūrimo metu. Šiuo laikotarpiu dar negalime kalbėti ir apie „rytietišką šokį“ (raqs sharqi), apie kurį išgirsime šiek tiek vėliau, jau XX amžiuje.

 

Vis tiktai dalies išsilavinusių egiptiečių akyse viešos kavinės vis dar buvo skirtos užsienio turistams, ieškantiems egzotikos, nepažįstantiems šalies meno ir kultūros, o ten šokančios šokėjos jiems atrodė vulgarios. Jie ir toliau puoselėjo nacionalines ir tradicines vertybes, vertino senąjį tradicinį almėjų dainavimo meną. Pirmaisiais trimis XX a. dešimtmečiais tradicinių almėjų muzikavimas užsakovų namuose vis dar buvo gan populiarus. Pagal tai, kur ir kaip artistės rengdavo pasirodymus (kavinėje ar privačiuose namuose), jos buvo pasidalinusios į du labai aiškius socialinius sluoksnius. Tačiau iš almėjų tarpo pradėjo išsiskirti ir drąsesnės moterys, rengusios pasirodymus savo ar aukštas pareigas užimančių asmenų namuose. Jau kalbėjome apie Šafiką Al Koptiją, bet čia galime prisiminti ir Bamba Kashar (Bambą Kašar), XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje dainavusią ir šokusią sultonams ir karaliams, ir, be kita ko, surengusią pirmąjį meno festivalį „Zaro koncertai“ (Daugiau apie ją galite paskaityti straipsnyje anglų kalba http://www.shira.net/about/bamba-kashar-alkahira.htm)

 

Vystantis ekonomikai, atsirado ir nauja klasė – buržuazija, turtingieji, kurie savo gyvenimo modelį nusižiūrėjo iš europiečių. Ketvirtajame dešimtmetyje (maždaug nuo 1930 m .) kilo tikra kultūrinė revoliucija: įvairios naujovės muzikoje, ateinančios iš Vakarų, sukrėtė arabišką dainavimo ir muzikavimo tradiciją. Atsiradus radijui, gimė įvairūs nauji populiarios muzikos žanrai. Linksma daina buvo šio laikotarpio žvaigždė, o nauji populiarūs dainininkai išstūmė tradicines almėjas bei klajojančius artistus. Šia situacija netruko pasinaudoti „naujosios“ almėjos iš Muhamedo Ali gatvės bei šokėjos iš miuzikholų ir kabaretų. Naujoviška populiari daina bei muzika ir šokis tapo neatskiriama Egipto kultūrinio ir meninio peizažo dalis.

 

Naujosios almėjos iš Muhamedo Ali gatvės

 

1930-1960 m. Egipte terminas „almėja“ nebereiškia tų senovės, tradicinių almėjų, apie kurias vis kalbėjome iki šiol. Dabar jos - dainininkės, muzikantės ir šokėjos, kilusios iš liaudies ir atstovaujančios liaudiškai Egipto kultūrai. Galimas dalykas, kad, dėl saugumo pasivadinusios almėjomis, po 1834 m. ištrėmimo į Kairą ir Aleksandriją grįžo ir dalis gavazių. Taigi, XX a. pirmoje pusėje visa naujųjų almėjų bendruomenė telkėsi Kaire, Muhamedo Ali gatvės rajone. Ši gatvė tapo liaudies kultūros simboliu, ir tuojau papasakosime kodėl.

Kairo gyventojai vis daugiau dėmesio teikė pasilinksminimams šeimos švenčių metu, ir naujosios almėjos tenkino išaugusį pasilinksminimų poreikį. Šventės vykdavo ne tik pasiturinčių, bet ir kukliai gyvenančių miestiečių namuose, be abejo moterų pusėje, tad almėjų grupės buvo tik moteriškos. Taip pat su jomis galėjo būti neregiai muzikantai. Šių grupių pasirodymai būdavo linksmesni, dinamiškesni nei tradicinių almėjų, ir labiau tikdavo šventėms.

Kiekvieną grupę sudarė 5-8 almėjos, vadovaujamos vyriausios almėjos (usta calima). Tai ji organizuodavo pasirodymus, susitardavo dėl užmokesčio, rinkdavo į savo grupę merginas ir jas apmokydavo. Prieš pasirodymą ji patikrindavo viską – kostiumą, šukuoseną, makiažą. Kai klientas norėdavo užsakyti savo šventei almėjų grupę, jis eidavo į Muhamedo Ali gatvę, kur kavinėse sėdėdavo ir užsakymų laukdavo muzikantai bei šokėjų tarpininkai, o šie savo ruožtu susitardavo su almėjų vadove. Šventės dieną almėjų grupė keliaudavo į užsakovo namus ir jau pats jų kortežas būdavo įspūdingas: sėdėdamos vežimaityje, pasipuošusios, bet įsisupusios į melajas, dainuodamos ir grodamos, jos keliaudavo pas klientą. Priešingai nei kavinių šokėjos, Kairo almėjos nedėvėdavo specialių šokio kostiumų, o pasirodydavo vilkėdamos tradicinę galabėją ir ant galvos užsirišusios skarelę su įvairiaspalviais bumbulais (mandil). Jos sukurdavo šventišką atmosferą, sujaudindavo publiką savo improvizuotais šokiais ir dainomis apie paprasto gyvenimo džiaugsmus ir vargus, jos nebuvo tik artistės, o įkūnijo liaudies dvasią.

Koks buvo naujųjų almėjų šokis? Jos šoko baladi – savo krašto šokį. Baladi choreografinė išraiška nėra itin sudėtinga: technika remiasi daugiausia šimiais. Šokėjos sugebėdavo šiam judesiui suteikti daugybę spalvų, dirbdamos dubeniu, klubais, pilvu. Šokama buvo ant pilnų pėdų, nepasistiebus, ir tam tikras sunkumas, kuris jausdavosi judinant klubus, suteikdavo šokiui žemiškumo matmenį. Rankos, perėjimai – viskas buvo nesudėtinga ir atėję iš Egipto folklorinių šokių.

Vienas populiariausių to laikotarpio šokių - šamadanas, tiksli jo kilmė nėra žinoma. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje aukštumų čia buvo pasiekusi jau anksčiau minėta Šafika Al Koptija. Šokėja judėdavo su 18-20 kg žvakide ant galvos, o kulminacija būdavo, kai ji atsiklaupdavo, atsiguldavo ir atlikdavo įvairius judesius ant žemės, apsiversdavo nuo nugaros ant pilvo ir atgal, išlaikydama kandeliabrą ant galvos. Atkreipkime dėmesį, kad tais laikais žvakidės apačia nebuvo šalmo formos, kaip įprasta dabar, tad šis numeris – tikra akrobatika. Be to, šokdama ji dar grodavo cimbolais. Maždaug įsivaizduoti, kaip atrodė šis šokis, padės šokėjos Mahassan video: Mahassan video

Almėja be cimbolų – ne almėja. Jos visos mokėjo jais groti ir šokti kartu. Taip pat almėjos privalėdavo mokėti atlikti ir vestuvinį zaffa ritualą, kuomet jos pristatydavo nuotaką susirinkusiems ar lydėdavo ją pas jaunikį.

Keičiantis laikams, laisvėjo ir visuomenė, ir naujosios almėjos taip pat pasikeitė, joms teko prisitaikyti prie naujų poreikių ir net iššūkių. Šiandien vestuvių svečius linksminančios šokėjos ir dainininkės jau nebesivadina almėjomis, pasirodymai jau seniai persikėlė iš moteriškos namų pusės į bendras patalpas ar tiesiog gatvės atkarpą prie namo, kuriame švenčiama, o jais grožisi toli gražu ne vien moterys. Dažniausiai jos pasirodo po vieną su muzikantų grupe, ir tai nėra pats saugiausias darbas moteriai. Ir nors šios eilinių žmonių vestuvėse pasirodančios šokėjos nėra pasaulinio lygio žvaigždės, kuriomis mes žavimės - jų vardų mes net nesame girdėję, - bet jos egzistuoja ir įkūnija paprastos liaudies paprastą šokį.


Nuotraukų koliaže - Muhamedo Ali gatvė 2019 m., tinklaraščio autorės Jelenos kelionės į Egiptą metu.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą