Vienas 2020 m. nutikusių įvykių, kuris asmeniškai mane labai nudžiugino, buvo internetinio rytietiško (pilvo) šokio muziejaus atidarymas. Tokį muziejų sukūrė šiuo metu Belgijoje gyvenanti šokėja Badriyah. Ji yra sukaupusi virš 300 su rytietiško šokio istorija susijusių eksponatų (senų atvirukų, kino programų, plakatų, litografijų, stereoskopinių atvaizdų ir kt.), bei nedidelę šios kolekcijos dalį publikavo savo internetiniame puslapyje. Tai vertinga medžiaga šokio istorijos tyrėjams ir smalsuoliams, nes prie kiekvieno eksponato parašyta, kas žinoma apie jį, metai. Muziejaus įkūrėja žada, kad ši virtuali kolekcija bus nuolat pildoma naujais suskaitmenintais eksponatais iš jos surinktos medžiagos.
Taigi, mieli tinklaraščio skaitytojai, kviečiu su manimi į trumpą ekskursiją po šį pilvo šokio muziejų.
Egipto šokėjos iki rytietiško šokio „Aukso amžiaus“
Šioje muziejaus dalyje galime susidaryti įspūdį, kaip XIX a. kasdienė moterų apranga evoliucionavo į sceninį šokio kostiumą, ir įsitikinti, kad šis kostiumas stipriai skyrėsi nuo mums dabar žinomo rytietiško šokio atlikėjos kostiumo. Edward Lane apie XIX a. pirmos pusės viešumoje pasirodančių šokėjų gavazių aprangą rašė, kad jos rengiasi taip pat pat, kaip Egipto viduriniosios klasės moteris haremuose, t.y. namo moterų patalpose, kur jos nenešiodavo šydų. Tokios šokėjos aprangos pavyzdį galite pamatyti šioje 1807 m. datuojamoje graviūroje (čia ir kitur, kur rasite paryškintą tekstą, palikta aktyvi nuoroda). Tačiau XIX a. vidurio šokėjos jau išsiskyrė savo apranga. XIX ir XX amžių sandūroje šokėjos kostiumą sudarė ploni marškiniai, trumpa liemenė, sijonas ir diržas iš medžiaginių juostų. Taip apsirengusias šokėjas matome atvirukuose iš Egipto, pavyzdžiui, šiame 1900 m. atviruke – net 5 šokėjos. Taip pat tokią šokio aprangą matome ir pasaulinių parodų medžiagoje: 1889 m. Paryžiaus parodos žurnale ir litografijoje su 1893 m. Čikagos parodoje pristatytos šokėjos atvaizdu.
Rytietiško šokio „Aukso amžius“
XX a. laikotarpis nuo trečiojo iki šeštojo dešimtmečio vadinamas rytietiško šokio „Aukso amžiumi“. Šis periodas yra susijęs su Egipto kino industrijos suklestėjimu. Daugelyje tų metų egiptietiškų kino juostų buvo rytietiško šokio scenos, kuriuose filmavosi geriausios laikmečio profesionalios šokėjos: Samia Gamal, Tahia Carioca ir kt. Šios šokėjos dažnai būdavo ir aktorės, atlikdavo pagrindinius vaidmenis. Kinas tapo priemone, kuri leido pamatyti ir pamėgti klasikinį rytietišką šokį (raqs sharki) plačiai egiptiečių publikai ir net supažindinti su šiuo menu žiūrovus už Egipto ribų.
Kadangi „Aukso amžiaus“ laikotarpiu šokio istorija yra glaudžiai susijusi su kino industrija, šiame muziejaus skyriuje rasime daug kino programų ir afišų. Ši muziejaus kertelė bus ypač įdomi legendinės šokėjos Samia Gamal gerbėjams, nes čia galima rasti nemažai eksponatų, susijusių su jos gyvenimu ir atskleidžiančių divos asmenybę. O aš ypač apsidžiaugiau radusi žinomo miuzikholo „Casino Opera“ nuotrauką. Tai vienas iš keturių Badiai Masabni priklausiusių klubų. Pats „Casino Opera“ pastatas neišliko. 2019 m. Kaire mačiau jo vietoje pastatytą daugiaaukštę automobilių stovėjimo aikštelę, o grįžusi iš kelionės ieškojau internete pastato nuotraukų ir nieko neradau. Ir štai muziejuje pamačiau modernų pastatą dideliais langais ir šviečiančiu užrašu „Opera Casino“ ir „Casino Badia“.
Rytietiškas šokis ir Vakarų pasaulis
Šis muziejaus skyrius kviečia patyrinėti Vakarų susidomėjimą Rytais. O jis turėjo būti nemenkas, jei, siekiant patenkinti vakariečių smalsumą, kurį dažnai kurstydavo jų manymu rytietiškos kultūros egzotiškumas ir net skandalingumas, atsirado „netikros šokėjos iš Rytų“. Aukščiau minėjau pasaulines parodas, kuriose plati publika pamatė tikras iš Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos į parodas atvežtas šokėjas. Po 1893 m. Čikagoje vykusios pasaulinės parodos, kurioje galima buvo pamatyti tikrų iš Egipto ir Šiaurės Afrikos atvykusių šokėjų ir muzikantų pasirodymus, JAV papilto Mažosios Egiptės (angl. Little Egypt) vardu besivadinančios šokėjos (mažiausiai 3 skirtingos šokėjos), kurios iš tikrųjų neturėjo nieko bendro su šiuo regionu ir jo šokiais. Viena iš šių šokėjų galite pamatyti šioje 1896 m. kortelėje.
Panašūs dalykai vyko ir Prancūzijoje, šiose 1897 m. nuotraukose – „netikros almėjos“ Ben-Said, La Belle Fathma ir Selika. Jos galimai mėgdžiojo 1889 m. pasaulinės parodos šokėjas. Nors „netikrų almėjų” precedentas spaudoje žinomas ir iš anksčiau. 1883 m. laikraštyje „Le Temps” buvo pasirodęs straipsnis apie teatre „Folies Bergère” įgyvendintą idėją Paryžiaus publikai parodyti tikrų, iš Egipto atvežtų almėjų „pilvo šokį”. Šis pasirodymas buvo nušvilptas ir sukėlė tokį publikos pasipiktinimą, kad tikros šokėjos iš Egipto buvo pakeistos imitatorėmis, stilizuojančiomis šokį pagal vakarietišką skonį, ir net afišose buvo rašoma, kad pasirodys „netikros almėjos”.
Vienas įdomiausių faktų rytietiško šokio istorijoje, kad pirmi sceniniai kostiumai, kuriuose pilvas paliekamas neuždengtas, t. y. klasikinis pilvo šokio kostiumas, kokį jį žinome dabar, Vakaruose atsirado anksčiau nei Egipte. Šokėjas ir aktores su kostiumu, kurį sudaro liemenėlės pirmtakas (šiuolaikinė liemenėlė buvo išrasta ir paleista į masinę gamybą prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą) ir sijonas su diržu arba diržo imitacija, matome nuo 1905 m. pasirodančiose nuotraukose. Nemažai tokių atvaizdų yra susiję su tuo metu literatūroje ir teatre labai populiariu bibliniu Salomės šokio Erodui siužetu. Pavyzdžiui, šis 1905 m. atvirukas su šokėjos Maud Allan Salomės vaidmenyje nuotrauka. Arba šis 1910 m. atvirukas, pavadintas „Salomė“ su nežinomos šokėjos nuotrauka.
Anksčiausia man žinoma Egipto šokėjos su dvieju dalių kostiumu nuotrauka datuojama 1931 m. ir yra muziejaus „Aukso amžiaus” ekspozicijoje.
Ir „vyšnia ant torto”
Muziejaus ekspozicija papildo jo savininkės straipsniai ir originalių pirminių šaltinių vertimai. Man, rytietiško šokio istorijos smaližei, tai kaip „vyšnia ant torto“. Skaitydama jaudinančią istoriją apie svajonių išsipildymą ir tokio muziejaus įkūrimo idėją, supratau, kad nuo šiol ir aš turiu dar vieną svajonę. Svajoju, kad vieną dieną, kai keliauti vėl bus saugu ir patogu, šiame tinklaraštyje atsirastų straipsnis su įspūdžiais po apsilankymo jau ne virtualiame, o realiame Badriyah rytietiško šokio muziejuje.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą