Al kahwa al-raqs al-baladi (Kavinė, kurioje šokami vietos šokiai)
Trumpai prisiminkime, kas vyko Kaire XIX a. pirmoje pusėje: apie 1834 metus, įsigaliojus Muhamedo Alijaus įsakui, buvo uždrausta šokti viešai Kairo ir Aleksandrijos gatvėse, aikštėse ir kavinėse. Tačiau nepaisant draudimo, iš Egipto šokis nedingo. Vakariečiai turistai plūste plūdo į šią šalį ir ieškojo progų pamatyti „nepadorų“ vietinį šokį, leisdavosi plaukti Nilu, ir stebėdavo pasirodymas Esnoje, Liuksore ir kituose paupio miesteliuose. Šalyje vis dar vykdavo liaudiškos šventės (taip vadinama „šventojo diena“) su mugėmis ir pasilinksminimais, kurių metu, bent jau už didžiųjų miestų ribų, buvo šokama. Ir štai link XIX a. pabaigos Kaire ir Aleksandrijoje ima steigtis naujos kavinės, kurias dažniausiai laikė graikai (graikų tautinė mažuma tada praktiškai turėjo pasilinksminimo įstaigų monopolį), o jose itin mėgdavo lankytis europiečiai. Čia ir gimė pirmosios šokių programos.
Pasak Djamilos
Henni-Chebra (straipsnis „Egypte: profession danseuse“ knygoje „Les danses dans
le monde arabe ou l’héritage des almées“, leid. L’Hartmann, 1996), pirmoji
kavinė, kurios pavadinime minimi žodžiai „al-raqs al-baladi“ (arabų k. „vietos
šokis“), atsirado 1887 m. Tad jau pats pavadinimas sufleravo, kad čia vietinės miesto
šokėjos šoks vietos šokius. Nuo šiol „baladi“ kavinėse šokamas šokis bus
laikomas egiptietišku profesionaliu šokiu, ir, be kita ko, turės dar ir kitą
pavadinimą: „raqs al masri“ (arabų k. „egiptietiškas šokis“). Šiose kavinėse
buvo sugalvotos pirmosios šokių programos, kur šokiai ir dainos keisdavo vieni
kitus. Šokėjoms grojo 3-4 muzikantai: dažniausiai ūdas, kanūnas, rikas ir
tabla. Šokėjos išeidavo prisidengusios abaja (tam tikras apsiaustas), tada ją
nusimesdavo, likdavo su kostiumu ir pašokdavo kelis šokius. Norint pritraukti
daugiau klientų, programos buvo trumpos ir kartojosi per vakarą keletą kartų, o
prieš kiekvieną pakartojimą klientai būdavo kviečiami užsisakyti gėrimų. Dažnai
šokėjos čia dirbdavo ir konsumatorėmis – tarp pasirodymų eidavo į žiūrovų salę
ir skatindavo klientus pirkti gėrimus.
Pamenate, minėjome, jog
po gavazių ištrėmimo Kaire atgijus šokiui, šokdavo daugiausiai atvykėlės iš
kitų šalių? Deja, daugiau konkrečių žinių apie jas nebėra, jos tik trumpai paminimos
šaltiniuose. Tačiau manoma, kad jos galėjo likti sostinėje ir nuduoti esančios
egiptietės, tad egiptietiškam (baladi) šokiui kitų tautų šokiai tikrai galėjo padaryti
įtaką. Kaire egiptiečių (arba pristatančių save taip) šokėjų pasirodymai tapo
viena iš pagrindinių turistinių atrakcijų, šokėjos uždirbdavo nemenkus pinigus,
o kai kurios tapo ir labai turtingos bei žymios, kaip kad Bent Abou Shanab (Bent Abu Šanab, pseudonimas, reiškiantis „ūsuoto
vyro dukra“), buvusi labai populiari apie 1887-uosius metus. Šokėjos tapo
geriau organizuotos, kai kurios iš kavinės šeimininko gaudavo fiksuotą atlygį,
dar kitos – tam tikrą procentą nuo su klientais sunaudotų gėrimų.
Panašios šokių programos
vyko ir egiptiečių savininkų kavinėse. Sekdami europiečių ir žydų pavyzdžiu, jie
pradėjo net kviesti šokėjas į namus švenčių proga (pamenate, anksčiau į namus
buvo įsileidžiamos tik almėjos, o pakviestos į šventę gavazės pasirodydavo kiemelyje
prie namo įėjimo?). Pačios žymiausios šokėjos (viena jų - Shafiqa Al Coptia (Šafika Al Koptija) netgi pradėjo rengti vakarėlius
savo namuose. Net ir patys kukliausi egiptiečiai pradėjo mėgti šokėjas, tačiau,
negalėdami sau leisti jų pasisamdyti šventei namuose, eidavo į kavines. 1908-1909
m. turizmo vadovas „L’Egypte ravissante“ (pranc. k. „Žavingas Egiptas“) skyrelyje
„Arabiškos kavinės“ pažymi, kad jose galima pasigrožėti profesionalių vietos
šokėjų pasirodymais.
Ir vėl – šokių paklausa
didėja, šokių programų staigi komercializacija tampa pagrindine priežastimi,
kodėl buvo peržengiamos ribos. Šokio pasirodymų paklausa taip išauga, kad net
prostitutės ima vadinti save šokėjomis, o bordelių savininkai savo įstaigas - šokių
salėmis. Prostitucija ir alkoholis vis labiau imami sieti su šokiu ir smarkiai pakenkia
šokėjos profesijos reputacijai. Siekdamos patraukti ir suvilioti klientus,
„šokėjos“ vis labiau ir labiau apsinuogindavo. Kuo toliau tuo labiau
egiptietišką šokį užvaldė vulgarumas, o legendinis, dar 1849-1850 metais
Flobero aprašytasis „bitės“ šokis, kurio metu šokėja nusimesdavo drabužius, turistų
tarpe buvo vienas iš labiausiai žinomų ir trokštamų pamatyti. Europiečiai
turistai atvykdavo žiūrėti ne tik Gizos piramidžių, bet ir „tų nepadorų
šokėjų“. Europos spauda tenkino skaitytojų smalsumą ir smulkiai aprašinėdavo
legendines „pilvo šokėjas“, o laikraščius graibstė net ir tie, kurie iki šiol nesidomėjo
kelionių pasakojimais ir nematė Egipto šokėjų Pasaulinėse parodose (Londonas
1851, Paryžius 1889). Spaudos straipsnių, pristatančių skaitytojams nepadorų
šokį ir vadinančių jį egiptietišku, vis gausėjo. Tokia padėtis skaudino Egipto
kilminguosius, intelektualus, jau nekalbant apie tikėjimo vadovus. Jie siekė,
kad toks šokis nebeatstovautų jų šalies menui ir kultūrai, todėl vyriausybei
pateikė skundą ir pasiekė, kad 1895 m. būtų uždarytos įstaigos, kurių specializacija
– šokių programos. Tačiau šį kartą daugumos tokių kavinių savininkai graikai pateikė
skundą specialiam teismui, nagrinėjančiam Egipto ir užsieniečių santykių
ginčus, ir teismas nusprendė, kad šokis nėra amoralus, o graikams leido vėl
atverti savo kavines.
Nors XIX a. pabaigoje –
XX a. pradžioje šokis Egipte ir smarkiai populiarėjo, vis tik turime pabrėžti,
kad stokojant smulkių aprašymų apie profesionalų šokį, techniniai ir meniniai jo
aspektai lieka nežinomi. Mes žinome tik tiek, kad tuo metu profesionaliam šokiui
įtaką darė vietinis šokis, o ypač „baladi“ - vietinių moterų šokis. Šios
epochos profesionalios šokėjos niekada nesukūrė savo šokio pagrindų sistemos,
kad galėtų ją perduoti ateinančioms kartoms. Specialių mokyklų nebuvo ir šokti
buvo mokomasi tiesiog šiaip, pagal tai, kaip merginos matė šokant savo mamą,
tetą ar kitą šokėją. O daugybėje egiptietiškų Auksinės eros filmų apie to meto
šokėjas vaizduojamas šokis yra toks, koks jis buvo filmo kūrimo metu. Šiuo
laikotarpiu dar negalime kalbėti ir apie „rytietišką šokį“ (raqs sharqi), apie
kurį išgirsime šiek tiek vėliau, jau XX amžiuje.
Vis tiktai dalies
išsilavinusių egiptiečių akyse viešos kavinės vis dar buvo skirtos užsienio
turistams, ieškantiems egzotikos, nepažįstantiems šalies meno ir kultūros, o
ten šokančios šokėjos jiems atrodė vulgarios. Jie ir toliau puoselėjo
nacionalines ir tradicines vertybes, vertino senąjį tradicinį almėjų dainavimo
meną. Pirmaisiais trimis XX a. dešimtmečiais tradicinių almėjų muzikavimas
užsakovų namuose vis dar buvo gan populiarus. Pagal tai, kur ir kaip artistės
rengdavo pasirodymus (kavinėje ar privačiuose namuose), jos buvo pasidalinusios
į du labai aiškius socialinius sluoksnius. Tačiau iš almėjų tarpo pradėjo
išsiskirti ir drąsesnės moterys, rengusios pasirodymus savo ar aukštas pareigas
užimančių asmenų namuose. Jau kalbėjome apie Šafiką Al Koptiją, bet čia galime
prisiminti ir Bamba Kashar (Bambą
Kašar), XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje dainavusią ir šokusią sultonams ir
karaliams, ir, be kita ko, surengusią pirmąjį meno festivalį „Zaro koncertai“
(Daugiau apie ją galite paskaityti straipsnyje anglų kalba http://www.shira.net/about/bamba-kashar-alkahira.htm)
Vystantis ekonomikai,
atsirado ir nauja klasė – buržuazija, turtingieji, kurie savo gyvenimo modelį
nusižiūrėjo iš europiečių. Ketvirtajame dešimtmetyje (maždaug nuo 1930 m .) kilo
tikra kultūrinė revoliucija: įvairios naujovės muzikoje, ateinančios iš Vakarų,
sukrėtė arabišką dainavimo ir muzikavimo tradiciją. Atsiradus radijui, gimė
įvairūs nauji populiarios muzikos žanrai. Linksma daina buvo šio laikotarpio
žvaigždė, o nauji populiarūs dainininkai išstūmė tradicines almėjas bei
klajojančius artistus. Šia situacija netruko pasinaudoti „naujosios“ almėjos iš
Muhamedo Ali gatvės bei šokėjos iš miuzikholų ir kabaretų. Naujoviška populiari
daina bei muzika ir šokis tapo neatskiriama Egipto kultūrinio ir meninio
peizažo dalis.
Naujosios almėjos iš Muhamedo Ali gatvės
1930-1960 m. Egipte
terminas „almėja“ nebereiškia tų senovės, tradicinių almėjų, apie kurias vis
kalbėjome iki šiol. Dabar jos - dainininkės, muzikantės ir šokėjos, kilusios iš
liaudies ir atstovaujančios liaudiškai Egipto kultūrai. Galimas dalykas, kad,
dėl saugumo pasivadinusios almėjomis, po 1834 m. ištrėmimo į Kairą ir
Aleksandriją grįžo ir dalis gavazių. Taigi, XX a. pirmoje pusėje visa naujųjų
almėjų bendruomenė telkėsi Kaire, Muhamedo Ali gatvės rajone. Ši gatvė tapo
liaudies kultūros simboliu, ir tuojau papasakosime kodėl.
Kairo gyventojai vis
daugiau dėmesio teikė pasilinksminimams šeimos švenčių metu, ir naujosios
almėjos tenkino išaugusį pasilinksminimų poreikį. Šventės vykdavo ne tik
pasiturinčių, bet ir kukliai gyvenančių miestiečių namuose, be abejo moterų
pusėje, tad almėjų grupės buvo tik moteriškos. Taip pat su jomis galėjo būti
neregiai muzikantai. Šių grupių pasirodymai būdavo linksmesni, dinamiškesni nei
tradicinių almėjų, ir labiau tikdavo šventėms.
Kiekvieną grupę sudarė
5-8 almėjos, vadovaujamos vyriausios almėjos (usta calima). Tai ji
organizuodavo pasirodymus, susitardavo dėl užmokesčio, rinkdavo į savo grupę
merginas ir jas apmokydavo. Prieš pasirodymą ji patikrindavo viską – kostiumą,
šukuoseną, makiažą. Kai klientas norėdavo užsakyti savo šventei almėjų grupę,
jis eidavo į Muhamedo Ali gatvę, kur kavinėse sėdėdavo ir užsakymų laukdavo
muzikantai bei šokėjų tarpininkai, o šie savo ruožtu susitardavo su almėjų
vadove. Šventės dieną almėjų grupė keliaudavo į užsakovo namus ir jau pats jų
kortežas būdavo įspūdingas: sėdėdamos vežimaityje, pasipuošusios, bet
įsisupusios į melajas, dainuodamos ir grodamos, jos keliaudavo pas klientą.
Priešingai nei kavinių šokėjos, Kairo almėjos nedėvėdavo specialių šokio kostiumų,
o pasirodydavo vilkėdamos tradicinę galabėją ir ant galvos užsirišusios skarelę
su įvairiaspalviais bumbulais (mandil). Jos sukurdavo šventišką atmosferą, sujaudindavo
publiką savo improvizuotais šokiais ir dainomis apie paprasto gyvenimo
džiaugsmus ir vargus, jos nebuvo tik artistės, o įkūnijo liaudies dvasią.
Koks buvo naujųjų almėjų
šokis? Jos šoko baladi – savo krašto šokį. Baladi choreografinė išraiška nėra itin
sudėtinga: technika remiasi daugiausia šimiais. Šokėjos sugebėdavo šiam
judesiui suteikti daugybę spalvų, dirbdamos dubeniu, klubais, pilvu. Šokama
buvo ant pilnų pėdų, nepasistiebus, ir tam tikras sunkumas, kuris jausdavosi
judinant klubus, suteikdavo šokiui žemiškumo matmenį. Rankos, perėjimai –
viskas buvo nesudėtinga ir atėję iš Egipto folklorinių šokių.
Vienas populiariausių to laikotarpio šokių - šamadanas, tiksli jo kilmė nėra žinoma. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje aukštumų čia buvo pasiekusi jau anksčiau minėta Šafika Al Koptija. Šokėja judėdavo su 18-20 kg žvakide ant galvos, o kulminacija būdavo, kai ji atsiklaupdavo, atsiguldavo ir atlikdavo įvairius judesius ant žemės, apsiversdavo nuo nugaros ant pilvo ir atgal, išlaikydama kandeliabrą ant galvos. Atkreipkime dėmesį, kad tais laikais žvakidės apačia nebuvo šalmo formos, kaip įprasta dabar, tad šis numeris – tikra akrobatika. Be to, šokdama ji dar grodavo cimbolais. Maždaug įsivaizduoti, kaip atrodė šis šokis, padės šokėjos Mahassan video: Mahassan video
Almėja be cimbolų – ne
almėja. Jos visos mokėjo jais groti ir šokti kartu. Taip pat almėjos privalėdavo
mokėti atlikti ir vestuvinį zaffa ritualą,
kuomet jos pristatydavo nuotaką susirinkusiems ar lydėdavo ją pas jaunikį.
Keičiantis laikams,
laisvėjo ir visuomenė, ir naujosios almėjos taip pat pasikeitė, joms teko
prisitaikyti prie naujų poreikių ir net iššūkių. Šiandien vestuvių svečius linksminančios
šokėjos ir dainininkės jau nebesivadina almėjomis, pasirodymai jau seniai
persikėlė iš moteriškos namų pusės į bendras patalpas ar tiesiog gatvės atkarpą
prie namo, kuriame švenčiama, o jais grožisi toli gražu ne vien moterys. Dažniausiai
jos pasirodo po vieną su muzikantų grupe, ir tai nėra pats saugiausias darbas
moteriai. Ir nors šios eilinių žmonių vestuvėse pasirodančios šokėjos nėra
pasaulinio lygio žvaigždės, kuriomis mes žavimės - jų vardų mes net nesame
girdėję, - bet jos egzistuoja ir įkūnija paprastos liaudies paprastą šokį.
Nuotraukų koliaže - Muhamedo Ali gatvė 2019 m., tinklaraščio autorės Jelenos kelionės į Egiptą metu.