Pradedantys giliau domėtis rytietišku šokiu (dažnai vadinamu tiesiog “pilvo šokiu”), ieškantys informacijos, klausinėjantys mokytojų paprastai aptinka daugiau nei vieną jo kilmės teoriją. Kokiomis iš šių teorijų galima tikėti ir kaip atskirti, kur mitai, o kur tiesa? Lietuvių kalba nėra rimtesnio leidinio rytietiško šokio tema. Nepavyks rasti ir mokslinių arba mokslo populiarinimo straipsnių. Kalbant su rytietiškų šokio entuziastėmis, stebint medžiagą, skelbiamą socialiniuose tinkluose, akivaizdu, kad mūsų šokio bendruomenėje cirkuliuoja daug mitų ir klaidingos informacijos. Visiems, ieškantiems būdų atsirinkti, kur tiesa, o kur prasimanymai, ir skaitantiems anglų kalba, rekomenduojame Dr. Andrea Deagon straipsnį “Šokio ištakų paieškos. Tikra istorija ar mūsų pačių fragmentai?” (orig. “In Search of the Origins of Dance. Real History or Fragments of Ourselves?”)1
Mūsų rekomenduojamas straipsnis buvo publikuotas žurnale “Habibi”. Šis Artimųjų Rytų šokio ir menų mėgėjams skirtas žurnalas buvo leistas JAV nuo 1992 m. iki 2002 m. Žurnalo straipsniai yra paskelbti tinklapyje http://thebestofhabibi.com/ ir yra kokybiškos informacijos apie rytietišką šokį šaltinis. Dr. Andrea Deagon straipsnis, publikuotas 1997 m. 17 žurnalo numeryje, yra aktualus ir dabar, praėjus daugiau nei 20 metų nuo publikacijos. Tai įrodo Lietuvos rytietiškų šokių entuziastų tarpe plintantys pasakojimai apie pilvo šokio kilmę. Šiame tinklalapio įraše pateikiame mūsų nuomone svarbiausias publikacijos mintis. Kviečiame besidominčius šia tema pasitikrinti, ar girdėjote Dr. Andrea Deagon išvardintus mitus, ar tikite jais, ir kartu pasvarstyti, kiek juose yra tiesos.
 |
| "Šokėja su tambūrinu". Dailininkas Jean-Leon Gerome (1824-1904). |
Straipsnio autorė pradeda nuo pasakojimų apie Artimųjų Rytų šokio kilmę, kuriuos ji girdėdavo, pradėdama mokytis šio šokio JAV XX a. 8-ojo dešimtmečio viduryje. Vieni pasakojo, kad pilvo šokis atsirado sultonų haremuose, kur šimtai žmonų turėjo varžytis dėl vieno vyro dėmesio. Kiti, - kad pilvo šokis atsirado iš primityvių gimdymo ritualų arba kaip gimdymo instrukcija moterims. Kažkas tvirtino, kad moterys buvo priverstos šokti vergų turguose, kad pirkėjai varžytinėse siūlytų didesnę kainą. Kažkas manė, kad šokėjos šoko vestuvėse, kad pamokytų jaunavedžius sekso technikos. Kažkas dalinosi žiniomis, kad tai buvo Mėnulio deivės Izidės šokis, išlikęs nuo faraonų laikų. Autorė prisimena, kad 8-ajame dešimtmetyje JAV buvo mažai patikimos informacijos apie Artimųjų Rytų šokį (kaip informacijos lietuvių kalba dabar), tačiau pastebi, kad informacijai ir moksliniams darbams atsiradus, tie patys pasakojimai ir toliau plito ir buvo sutinkami vėl ir vėl.
Pasakojimus apie rytietiško šokio kilmę autorė lygina su Senovės Egipto padavimais apie pasaulio atsiradimą. Vienas padavimas pasaulį kildino iš dievo Atumo ejakuliuotos sėklos. Kitas - siejo su Ptacho ištartais kūrimo žodžiais. Autorė rašo: “Šie pasakojimai atspindi ne tik du skirtingus požiūrius į pasaulio sukūrimą, bet taip pat santykinę šių jėgų — vaisingumo ir intelekto — svarbą dabartinio pasaulio veikime. Kaip ir šie senoviniai pasaulio sukūrimo mitai, dauguma paprastų istorijų apie Artimųjų Rytų šokio ištakas yra iš tikrųjų apie tai, ką šokis reiškia dabar. Vieni mūsų šokio „kilmės mitai” akcentuoja seksualumą ir šokį kaip gundymo priemonę. Kiti — jo feministinį, dvasinį ir išraiškos potencialus”.
Autorė pastebi, kad visuose mituose apie rytietiško šokio kilmę yra tiesos grūdas. JAV gyvenanti šokėja ir straipsnių bei knygų apie rytietišką šokį autorė Morocco stebėjo ir aprašė su šokiu susijusį gimdymo ritualą.2 Šokis buvo atliekamas paprastuose haremuose, moterų gyvenamoje namo dalyje, nors atrodė jis tikrai ne taip, kaip vaizduojama vakarietiškose „haremo fantazijose”. O pasakojimai, kad šokį sukūrė prostitutės, rėmėsi XIX a. keliautojų paliktais aprašymais apie šokančias laisvo elgesio mergeles. Plačiausiai žinomas pavyzdys yra Flobero mums paliktas Kuchuk Hanem šokio ir po jo sekusio seksualinio ryšio liudijimas. Bet jei šokis buvo atliekamas prostitučių, ar tai reiškia, kad jos jį ir sukūrė?
Vienas iš signalų, kuris gali padėti atpažinti mitą yra pasakojimo paprastumas. „Ar patikėtumėte tokiu paaiškinimu, kad (...) per tūkstantmečius ar šimtmečius niekas nešoko šio šokio ar nieko panašaus į jį tol, kol kažkokiu būdu dėl kažkokios priežasties kažkokia haremo tarnaitė, žynė ar pribuvėja nesugalvojo šokti, norėdama pasiekti kokį nors savo tikslą (pamaloninti sultoną, pagarbinti deivę ar padėti gimti vaikui)?”, — klausia straipsnio autorė. Mitai iškelia kažkokį vieną šokio aspektą ar kontekstą ir ignoruoja visus kitus. Vis dėlto turime suprasti, kad rytietiškas šokis yra sudėtingas reiškinys. Panaši šokio leksika yra paplitusi didelėje teritorijoje: Artimuosiuose Rytuose, Šiaurės Afrikoje, Pietų Europoje ir Indijoje. Tikrai žinome, kad jis čia atliekamas labai seniai. Tai ką mes vadiname rytietišku šokiui iš tiesų yra tam tikrų šalių ir regionų folklorinis šokis.
Autorė kviečia susitaikyti su tuo, kad atsakymų į daugelį savo klausimų apie šokio kilmę ir jo gyvavimą senesniais laikais niekada nesužinosime. Šokio istorijos pažinimą apsunkina tai, kad iki mūsų dienų nebuvo galimybės patikimai dokumentuoti šokio praktikų, todėl daugelio iki mūsų buvusių kartų šokių mes niekada nepamatysime. Tačiau turime būti sąžiningi, atskirdami faktus nuo fantazijų, ypač pretenduodami į tam tikrą rytietiško šokio autoritetą, dėstydami, skleisdami informaciją. Labai svarbu, kad teorijas, nerandančias patvirtinimo faktinėje medžiagoje, pateiktume, kaip hipotezes ar nuomones, o ne kaip nustatytus faktus.
Pabaigoje autorė nurodo, kad priešingai negu straipsniuose ar paskaitose, mitai apie šokio kilmę gali būti pasitelkti šokėjų kūryboje. Kurdami šokio pasirodymus mes turime teisę įkvėpimo ieškoti mitiniuose vaizdiniuose, tyrinėti vergės ar karalienės, žynės arba prostitutės vaidmenis.Tikimės, kad šis tekstas paskatins perskaityti pilną Dr. Andrea Deagon straipsnį. Jame pateikiamos įžvalgos gali būti naudingos vertinant gaunamą informaciją apie rytietišką šokį. Svarbu ir tai, kad tam tikri jame išvardintų mitų variantai gali būti priskiriami ne Artimųjų Rytų šokiui bendrai, o tam tikriems jo regioniniams stiliams. Pavyzdžiui, etiketė „prostitučių šokis” buvo klijuojama ir Aleksandrijos šokiui raqs iskandarani, ir Irako raqs kawleeya šokiui. Apie Irako šokius teko girdėti, kad jie yra kilę iš Šumero laikų deivės Inanos ritualų. O tai primena pasakojimus apie tai, kad rytietiškas šokis yra seniausias šokis pasaulyje ir kilęs iš Didžiosios Deivės ritualų. Susidurdami su tokiais aiškinimais, turėtume paklausti savęs, ar nėra šis pasakojimas per daug paprastas? Kokiais faktais ar įrodymais jis yra paremtas?
Pastabos:
1 Straipsnis pasiekiamas http://thebestofhabibi.com/vol-17-no-1-spring-1998/origins-of-dance/
2 Čia minima patirtis aprašyta http://thebestofhabibi.com/vol-15-no-1-winter-1996/giving-to-light/
